Trakuose esančio restorano ir viešbučio komplekso „Apvalaus stalo klubas“, picerijos „Bona Pizzeria“ ir užkandžių baro „Bona Lounge“ generalinė direktorė ir bendraturtė R.Šnaiderienė visada randa laiko maldai bažnyčioje, kelionėms į vienuolynus.
„Mano vizitai į šventoves, vienuolynus yra ne tiek dėl kultūros pažinimo, tai yra įspūdžio akims, kiek dėl šventės sielai – dvasinės patirties.
Tuo skiriasi piligriminė kelionė nuo turistinės“, – pabrėžė į tikėjimo tiesas besigilinanti R.Šnaiderienė.
Vilnietė į piligrimines keliones susiruošia su kuo mažesne bendraminčių grupe, kuo ramesniu laiku tikėdamasi, kad šventovėse bus mažiau lankytojų.
Dažnas paklaustų, kam to reikia? Rasa žino atsakymą, kodėl nori vienuolynuose lankytis kone privačiai: „Kad pajusčiau vietos aurą, išgirsčiau atspindį savo sieloje.“
Senojoje krikščioniškoje Europoje vienuolynai nuo viduramžių buvo dvasinio gyvenimo židiniai. R.Šnaiderienė juose lankosi norėdama pasisemti dvasinio peno, ramybės, taurumo.
Vienuolynuose ji jaučiasi atsitraukusi nuo civilizacijos bėgimo, laiko stygiaus sau ir artimiesiems. Rasai tokia aplinka tinka amžinosioms vertybėms, pagal kurias ji gali perdėlioti gyvenimo prioritetus, apmąstyti.
„Vienuolių patirtis, asmeninė pagalba per dvasinę tėvystę man yra didžiausias stiprybės ir išminties šaltinis, kelrodis į prasmingesnį krikščionišką gyvenimą“, – sakė verslininkė.
Kiekviena viešnagė vienuolyne – didžiulis dvasinis turtas, kurį R.Šnaiderienė labai brangina. Įspūdžiai ir potyriai išlieka ilgam.
„Viduramžių Toronės (Thoronet) vienuolynas, esantis Pietų Prancūzijoje, – santūri, neperkrauta dekoracijų architektūra ir stebuklinga akustika – aidas ilgai skamba akmeniniuose šventyklos skliautuose.
Labai įspūdingai krinta šviesa – vos septyni maži langeliai įleidžia dienos šviesą, kuri šviečia ir atsispindi kaip stebulingas vidinis švytėjimas lygiose šventovės sienose“, – įspūdžius apibendrino R.Šnaiderienė.
Šį vienuolyną verslininkė patartų aplankyti tiems, kurie siekia vidinės harmonijos, įsiklausymo į savąjį pasaulį, susiliejimo su aplinka, šventove, gamta ir trokšta ištirpti stebuklingame būties trapume, mūsų gyvenimiškų įsitikinimų, problemų laikinume.
Švč.Mergelės Marijos apsireiškimo vieta Lurde, Pietų Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose, – dar vienas dvasinės kelionės adresas, ilgai viliojęs vilnietę.
Šios vietos išaukštinimas Rasą lydėjo nuo vaikystės, nes šią šventą vietą močiutės minėjo maldose, jos turėjo Švč.Mergelės Marijos skulptūrėlių, liudijančių apsireiškimo stebuklą.
„Ši stebuklinga vieta buvo tarsi nepasiekiama svajonė, mane žavėjusi nuo mažumės iki brandos. Tad suaugusi mamai pažadėjau Motinos dienos proga jai ir sau parodyti išsvajotą vietą.
Lurde mus nustebino ne tik piligrimų gausa, kilometrinės virtinės ligonių, bet ir savanorių būriai. Jaunuoliai, kurie oriai atlieka pareigas, vakarais šiuolaikiškai linksminasi.
Negalėjo nesužavėti tikėjimo, pagarbos ir pagalbos vyresniam, paliegusiam ir jaunimo pramogų dermė“, – pabrėžė R.Šnaiderienė.
Privatumo poreikis einant dvasinio tobulėjimo keliu vis labiau augo. Moteris rinkosi atokesnius nuo turistų kelių vienuolynus.
„Pobleto vienuolynas Ispanijoje – daug ramesnis ir privatesnis nei Monserato. Dėl ribojamo lankytojų skaičiaus čia galima susikaupti ir pasinerti į maldą, pabūti vienuolių kambariuose ir pažinti iš arčiau jų gyvenimą“, – įsitikino pašnekovė.
Bet kiekvienam, tikinčiam ar tik ieškančiam tikėjimo, Rasa linkėtų piligriminės kelionės į Šventąją Žemę. Šią viešnagę ji prilygino dvasinio įsiklausymo, pažinimo kelionei.
„Tai pati ryškiausia mano gyvenimo kelionė, į kurią leidausi nuojautos, vidinio šauksmo vedama. Ilgai ruošiausi, planavau maršrutą, ieškojau dvasininkų (gidų), siekiau saugumo ir visiško privatumo“, – neslėpė verslininkė.
Jai pasisekė sutikti 15 kalbų mokantį Ugandos kunigą Adamą, kuris lydėjo po pagrindines šventąsias vietas Jeruzalėje, Nazarete, Betliejuje.
Jose lietuvė lankėsi ne pirmą kartą, tačiau šį sykį klausėsi ne turistams skirtos informacijos, o kartu su kunigu skaitė Šventojo Rašto ištraukas, mėgino suprasti aprašytas istorijas ir pajusti šventųjų vietų aurą.
Kunigas parinkdavo laiką, kai lankytojų būdavo mažiau, todėl Rasa turėjo galimybę pabūti viena šventosiose vietose, pamąstyti.
„Ši kelionė – žodžiais nenusakomi ir nepamirštami potyriai. Ypač prasmingos dienos buvo prie Galilėjos ežero, kur prabėgo Jėzaus, kaip mokytojo, gyvenimas.
Ten, kur mažai vietos gyventojų, mažose bažnytėlėse, koplytėlėse, menkai lankomose turistų, jaučiausi tarsi pakilusi virš realybės“, – džiaugėsi R.Šnaiderienė.
Verslininkė, kunigas ir vairuotojas keliavo tik trise, gyveno vienuolynuose. Kartą vienuolyną prižiūrintis sargas paklausė lietuvės, ar ne per brangu jai taip keliauti?
Rasa palingavo galvą, duodama suprasti, kad tikėjimo, gyvenimo ir savęs pažinimo prasme ne per brangu taip keliauti, nes visas išlaidas atperka įgyta neįkainojama dvasinė patirtis.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė D.Michelevičiūtė tuos, kurie esą dėl didelio užimtumo sako neturį laiko nueiti į bažnyčią, patikino: „Jeigu Dievas – pirmoje vietoje, tuomet viskas – savo vietoje.“
Žinoma aktorė užaugo labai tikinčioje šeimoje, todėl tikėjimo tiesos jai nuo mažens tarsi tekėjo gyslomis.
„Tėvų pareiga – įskiepyti Dievo tikėjimą. Mano tėvai tą pareigą puikiai atliko“, – tvirtino katalikė D.Michelevičiūtė, kurios dėdė ir teta yra paskyrę gyvenimą Dievui ir tikintiesiems.
Aktorė prisipažino, kad dėl šių giminaičių maldų jos pačios didesnis atsivertimas įvyko prieš dešimt metų: „Nusprendžiau gyventi tiesoje.
Aišku, buvau krikštyta, šventėme visas religines šventes, atlikdavau kasmetinę išpažintį, tačiau vis labiau susidurdavau su gyvenimo prasmės klausimais: iš kur mes ateiname ir kur link einame?“
Pradėjusi labiau gilintis į tikėjimo tiesas D.Michelevičiūtė sakė ieškojusi gyvojo Dievo, ne ritualinio, kurį kartais sunku įžvelgti iš apeigų.
Tad aktorė ėmė savanoriauti Marijos radijuje, bičiuliautis su Dievo Meilės Misionierių seserų kongregacijos, kurios įkūrėja laikoma Motina Teresė, narėmis.
Šiokiadieniais su vienuolėmis melsdamasi koplyčioje Vilniuje D.Michelevičiūtė jaučia sielos atgaivą, geriau pažįsta save: „Nesistengdami pažinti Dievo nepažinsime ir savęs. Juk esame gražiausias jo kūrinys.“
Tikėjimą aktorė dabar vadina savo gyvenimo pagrindu. Ji kasdien įsitikina posakio „Jeigu Dievas – pirmoje vietoje, tuomet viskas – savo vietoje“ – teisingumu.
Kad ir kiek lauktų darbų teatre, poezijos skaitymų, šokių pamokų, D.Michelevičiūtė kone kiekvieną dieną pradeda malda mišiose.
„Kasdienė malda suteikia dvasinės stiprybės, padeda susikaupti darbe. Bet tikėjimas, kaip ir meilė, nėra psichologinė būsena, tai – valios aktas.
Tiems, kurie sako, kad netiki, broliai jėzuitai pirmiausia siūlo rasti norą tikėti, o po to patirsite ir tikėjimo dovaną“, – tvirtino sekmadieniais per mišias Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje Šventojo Rašto ištraukas skaitanti D.Michelevičiūtė.
Žinoma aktorė dažnam pataria savęs paklausti, kas jam svarbiausia: darbas, mylimas žmogus, karjeros siekis? Netikintis žmogus sutriks, o tikintis atsakys, kad jam pirmoje vietoje – malda.
Šešiskart per dieną besimeldžiantys benediktinų vienuoliai laikosi taisyklės: „Melskis ir dirbk.“ D.Michelevičiūtė neabejoja: „Radę laiko maldai pamatysite, kad dienos darbai susidėlios.“
Iš arčiau pažindama vienuolius aktorė pastebėjo, kad melsdamiesi ir dirbdami jie nuverčia kalnus.
D.Michelevičiūtės geros pažįstamos Dievo Meilės Misionierių seserų kongregacijos narės (jų Vilniuje gyvena tik šešios. – Red.) keliasi maždaug ketvirtą valandą ryto – pasimeldusios skuba dalyti maisto benamiams, kurių į labdaros valgyklą užsuka arti 400.
Į tolimas keliones – ir pasimelsti
Mėsos perdirbimo įmonės „Nematekas“ vadovė 47 metų Egidija Vaicekauskienė kiekvieną dieną pradeda malda. Šis ritualas jai tampa geros dienos akcentu, suteikiančiu pasitikėjimo, dvasios ramybės.
Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, gyvenanti E.Vaicekauskienė tikėjimo keliu eina kartu su bendraamžiu vyru ir įmonės bendraturčiu Kęstučiu bei šešiais vaikais.
2006 m. geriausia Lietuvos verslininke moterimi išrinkta, o 2008-aisiais Verslo šlovės galerijos laureate tapusi E.Vaicekauskienė netgi vaikų gimimą patikėjo Dievo valiai – religingi sutuoktiniai Vaicekauskai niekada neplanavo, kiek jų turės.
Gausi šeima ne tik sekmadieniais meldžiasi bažnyčioje, bet ir dalyvauja katalikų renginiuose užsienyje. 2008-ųjų vasarą Vaicekauskų šeima penkias savaites viešėjo Australijoje – kelionės metu jie su kitais pasaulio tikinčiaisiais dalyvavo Pasaulio jaunimo dienų renginiuose.
Vaicekauskai gavo Sidnėjuje apsilankiusio popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą, su kitais pasaulio katalikais dalyvavo mišiose. Tuo metu E.Vaicekauskienė laukėsi šeštojo kūdikio: „Lietuvių piligrimų grupėje buvo apie šimtą žmonių. Manau, jog mano būsimasis kūdikis buvo jauniausias piligrimas.“
Šią vasarą Vaicekauskai savo atostogas taip pat derino su Pasaulio jaunimo dienų renginiais Brazilijoje, Rio de Žaneire. Juose dalyvavo ir popiežius Pranciškus. Verslininkų šeimai ši kelionė buvo ir piligriminė, ir poilsinė.
Prasmės paieškos
Aukštos pareigos, gražūs namai, sveiki artimieji, tolimos kelionės – gražaus gyvenimo paveikslas. Tačiau net ir sėkmės pabučiuotieji dar turi troškimų – išsiaiškinti, kokia yra gyvenimo prasmė. Psichologė Edita Čekuolienė atsakymo pataria ieškoti maldoje.
– Kas karjeros aukštumas pasiekusius ir gyvenimo gerovę susikūrusius žmones pastūmėja ieškoti dvasinio tobulėjimo?
– Žmogui reikia patenkinti ne tik fiziologinius poreikius: kvėpuoti, pavalgyti ar daugintis. Taip pat turime ir socialinių poreikių, kuriuos psichologai vadina lipimu į kalną. Pats žemiausias, nuo pat gimimo lydintis poreikis – jaustis saugiai.
Kitas poreikis – priklausyti kokiai nors grupei. Viena išskirtinių grupių būtų šeima, kurioje daug ko mokomės: ką reiškia būti vyru ar moterimi, ką reiškia draugauti ar nesutarti su savo bendraamžiais.
Dar turime savęs vertinimo poreikį: ar esu daug pasiekęs, ar mane kiti vertina. Pats aukščiausias – saviraiškos poreikis.
Ne veltui žmonės domisi savo paskirtimi, tai yra identitetu.
Bažnyčios aplinka, maldos žodžiai yra nukreipta į gyvenimo dėsnių ieškojimą. Net Šventajame Rašte parašyta: „Pirmiausia buvo žodis.“ Tas žodis – Dievo vardas – turi tam tikrą atgarsį žmogaus dvasioje.
Atrodytų, kad visos bažnyčios – tie patys Dievo namai, tačiau kiekvienas ieškome tokios, kurioje jaustumės geriausiai.
– Ar tikėjimas gali prilygti psichologiniam seansui?
– Kartais žmogui reikia tam tikros erdvės, kurioje niekas netrukdytų susikoncentruoti ir jis galėtų jausti savo mintis, išgyvenimus, analizuotų rūpimas aplinkybes ir rastų atsakymą.
Kitiems norisi pasikalbėti su vienuoliu – vienuolynų durys tam atviros. Buvimas toje erdvėje padeda susigaudyti savyje, neužsidaryti nuo žmonių.
– Malda galima užpildyti dvasinę tuštumą ir vienišumą?
– Religija – tas kelias, kuris padeda suprasti, kas aš esu, kokia mano paskirtis. Ne kiekvienas tai supranta, kiti supranta primityviai – priklaupiau, pasimeldžiau, daviau auką ir man turėtų pagerėti.
Mokslininkai nustatė, kad žmogus maldos metu patiria tokį pojūtį, kaip patyręs laimę – sužadinami tie patys smegenų centrai.
Tačiau be kitų žmonių patvirtinimo melsdamasis ir prašydamas atleidimo dvasinės tuštumos neužpildysi. Ar tikrai sugebėjau atsiprašyti? Ar artimieji man atleido po to, kai pasimeldžiau?
