„Dailininkai rengia jubiliejines parodas, dainininkai – koncertus. Pamaniau, kad koncertas būtų banalu, reikia ko nors netikėto“, – dar prieš kelias dienas viename interviu portalui lrytas.lt sakė žinomas dainininkas.
Daugiau nei du šimtai kviestinių svečių skubėjo į Saulėtekyje esančią visai neseniai pastatytą Vilniaus universiteto biblioteką. Skambant kamerinei muzikai vienas po kito A.Kaušpėdui rankas spaudė ir gėles dovanojo jo gyvenimo bendražygiai: žinomi politikai, verslininkai, pramogų ir kultūros pasaulio atstovai.
Dauguma jų – panašaus amžiaus kolegos. Vieni jų linksmai plekšnojo per petį, kiti – spaudė laimės ašarą. Ir juos galima suprasti – juk kai kurie jų užaugo kartu su „Anties“ muzika, kartu išgyveno Sąjūdį, kartu traukė dainas ir bandė pasipriešinti tuometinei politinei sistemai.
29-erius metus paukščiu pasivadinęs, tačiau anaiptol ne jį simbolizuojantis A.Kaušpėdas buvo ne tik puikus muzikantas, bet ir drąsi, iškili, išmintinga ir garsiai kalbėti nebijanti asmenybė. Žodį „antis“, A.Kaušpėdas ir jo bendražygiai šifruoja kitaip: tai susiję su antisovietinėmis ir antisnobiškomis idėjomis.
Kupini sentimentų svečiai apžiūrinėjo specialiai gimtadienio proga bibliotekoje surengtą „antiškų“ scenos kostiumų parodą. Ekstravagantiški, spalvingi, dažnai – net truputį šokiruojantys, tačiau smagiai nuteikiantys drabužiai – visais laikais buvo vizitinė A.Kaušpėdo kortelė.
Tačiau nors ypač vyresnei auditorijai A.Kaušpėdas scenoje neįsivaizduojamas be veidą puošiančių makabriškų kaukių, į savo šventę jis atvyko pasipuošęs solidžiu kostiumu. Aprangos kodas – „rimtas!”. Būtent taip buvo paprašyta pasipuošti atvykusių bičiulių. Gerą jo nusiteikimą išdavė tik retkarčiais veide pasirodanti subtili šypsena.
Renginį simboliškai pradėjo styginių kvartetas „Art Vio“, jie sugrojo kamerinę simfoniją „Antis“, sukurtą iš trylikos žinomiausių grupės dainų variacijų. Tarp jų – ne vienai kartai pažįstami hitai „Alyvos“, „Zombiai“, „Pokštas“, „Ne tau, Martynai“ ir daugelis kitų. Kvartetui aranžavo kompozitorė Silvija Miliūtė.
Oficialios šventės dalies vedėju tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Algirdas Kumža. Jis pristatė ir specialiai šiai progai prezidentės Dalios Grybauskaitės jubiliatui parašytą kalbą. Ir nors šalies vadovė renginyje nedalyvavo, tačiau perdavė jam geriausius linkėjimus.
Savo kalboje ji A.Kaušpėdą apibūdino kaip darbštų architektą, istorinių ir kultūrinių „Anties“ reiškinių lyderį, o taip pat – kaip aršų kovotoją dėl Lietuvos nepriklausomybės.
„Jūs visada buvote laisvas ir kūrybingas žmogus. Visada rasdavote būdą, kaip pasakyti tai, apie ką kalbėti viešai būdavo rizikinga. Paskui jus ėjo tiesos ir gyvybės siekianti Lietuva. Išlikite jaunas žmogus, į kurį lygiuotųsi jaunoji karta. Ta, kuri norėtų ne griauti, o kurti. Įkvėpkite juos kalbėti tiesiai ir kalbėti tiesą“, – savo kalboje mintis dėstė ji.
Savo sveikinimo žodį perdavė ir šiuo metu Veronoje viešinti Violeta Urmana.
A.Kaušpėdas liko maloniai nustebintas prezidentės pagerbimo, tačiau juokais užsiminė, kad sunkiausia klausytis kalbų, kuriose pabrėžiamas jo amžius. Humoro jausmo nestokojantis atlikėjas net knygoje užsiminė – jo amžius neatitinka biologinio, jis jaučiasi lyg švęsdamas kažkurį tarp 35-ojo ir 42-ojo gimtadienių.
„Norėčiau padėkoti prezidentei už tai, kad pastebėjo mus. Taip pat – draugams, bičiuliams, kurie paaukojo savo laiką, kad sukurtume čia šį tą naujo ir gražaus. Be jūsų nebūtų šios šventės“, – už gausius sveikinimus dėkojo A.Kaušpėdas.
Vėliau prie vieno stalo susėdo A.Kaušpėdas, A.Kumža, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Rolandas Rastauskas, leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Pristatydami įdomiausias knygos kūrimo detales jie surengė diskusiją tema „Antiškoji ideologija ir kritika“.
Čia viena po kitos skambėjo sveiko humoro prisotintos, neretai kiek sarkastiškos, tačiau iškalbingos ir išmintingos, salėje daug juoko ir šypsenų sukėlusios mintys. Susirinkusiems svečiams buvo papasakota knygos parašymo priešistorė, vienas po kito kalbėję A.Kaušpėdo bičiuliai prisiminė smagiausias drauge praleistas akimirkas, įsimintiniausias, per daugelį metų jo pasakytas frazes.
Sveikinimo kalbas sakė kompozitorius Šarūnas Nakas, režiserius Vytautas Balsys ir daugelis kitų.
Viename iš puslapių paskelbtas pirmasis, septintoje klasėje parašytas, A.Kaušpėdo eilėraštis. Tuomet už stiklo butelius gautus pinigus jis nusipirko gitarą ir parašė žodžius neva būsimai dainai. Joje kalbama apie tai, kaip tuomet dar paauglys jis turėjo ne vieną merginą, tačiau iki tol nė vienos taip nemylėjo.
A.Kaušpėdas, paklaustas, kodėl jis vis dėlto geriau žinomas ne kaip architektas, o kaip muzikantas, išsidavė, kad nuo septintos klasės labai norėjo groti, tačiau sekėsi ne per geriausiai. Ilgus metus jis brūžino gitarą, tačiau laikui bėgant suvokė – norint išgarsėti teks ieškoti originalesnio sprendimo. Vėliau jis dar bandė išmokti groti kitais instrumentais, tačiau sulaukdavo replikų, kad bus daug paprasčiau, jei jis tik imituos grojimą.
Knygos „Antiška“ autorius dėkojo visiems, kurie juo tikėjo ir kurie jį palaikė, išskirtinį „ačiū“ jis ištarė ir žmonai Vilijai. Renginyje buvo galima išvysti ir pirmąją muzikanto žmoną - pat pat architektę ir gerą draugę Audronę, su kuria Algirdas palaiko itin šiltus santykius net po skyrybų.
Po daugiau nei valandą trukusių diskusijų, į salę galiausiai buvo atneštas „antiškas“ kūrinys. Skambant pučiamųjų muzikai pro duris įžengė didžiulę raudoną pagalvę laikanti, simboliniu zuikiu „pleibojumi“ virtusi mergina. Šis pavyzdinis knygos egzempliorius buvo padovanotas vienam iš burtų keliu išrinktų svečių.
Vėliau knygos autorius visiems norintiems dalino autografus, noriai pozavo tiems, kurie norėjo įsiamžinti su žmogumi-legenda.
Galiausiai vakarą užbaigė gimtadienio vaišės - universiteto bibliotekoje buvo atidarytas bufetas, pavadintas „Ančių paštetu“.
A.Kaušpėdo knyga „Antiška“ jau netrukus pasirodys knygynuose, jos kaina sieks apie 70 litų.
