Laikraščiai rašė, jog penktasis „Mis Lietuva“ konkursas išskirtinis tuo, kad jį pirmą kartą laimėjo tamsiaplaukė. Jūratė juokiasi rodydama nuotrauką, kurioje ji su karūna įamžinta prie pjaustomo nugalėtojos torto, papuošto lėle baltais plaukais. „Net tortas buvo pritaikytas šviesiaplaukei“, – šypsosi prieš dvidešimt metų gražiausia lietuvaite pripažinta J.Brazienė.
Jau per atranką, į kurią suvažiavo 130 merginų, komisijos nariai Jūratės klausė, ar ji sutiktų gerokai patrumpinti ir pasišviesinti plaukus, jeigu jai būtų pažadėta, kad ji laimės konkursą. Kaunietė tuomet vienareikšmiškai atsakė, jog nesutiktų. Vis dėlto ji tapo nugalėtoja ir nepakeitusi šukuosenos. „Galbūt komisijai patiko, kad turėjau savo nuomonę,“ – svarsto jau studijų laikais atkaklumo ir valios nestokojusi J.Brazienė.
Ji tikina, kad net ir išgarsėjusi kaip gražiausia šalies mergina jokio atviro, tiesmuko pasiūlymo artimiems santykiams iš vyrų nesulaukė. „Pramoginių šokių mokytoja Jūratė Norvaišienė man visad buvo kultūringo elgesio ir gerų manierų moters pavyzdys. Reikia išlaikyti pagarbą, visų pirma – sau. Prie tokių moterų vyrai prieina atsargiai. Jie, ko gero, bijo gražių ir protingų“, – mirkteli buvusi „misė“.
Vertingos pamokos scenoje
„Nelaikiau savęs proto bokštu, bet man nepatiko mąstymas, kad jei graži, tai būtinai kvaila. Nejaugi gražios ir protingos merginos nenori pakeisti tokio stereotipo? Juk stereotipus kuriame mes patys. Jau tada supratau, kad moteriai neužtenka vien turėti gražias akis ir būti vyro puošmena. Reikia būti visapusiška asmenybe, įgyti profesiją, domėtis pasaulio ir šalies įvykiais, kad galėtum realizuoti save, oriai gyventi ir pasirūpinti savimi bet kokioje situacijoje. O jei nori egzistuoti tik kaip kažkieno įrankis, tuomet užtenka vien grožio“, – mintimis dalijasi J.Brazienė.
Eiti į konkurso atranką Jūratę paskatino jos pusseserės sėkmė prieš metus vykusiame grožio konkurse, be to, įkalbinėjo pažįstami. Jai, panirusiai į medicinos mokslus, tuo metu pačiai nebūtų kilusi mintis varžytis dėl gražuolės titulų. Tačiau nuo tos akimirkos, kai J. Mikutaitės pavardė atsidūrė kandidačių į konkurso dalyves sąraše, mergina atrankai ėmė uoliai ruoštis.
„Tada nežinojome nei apie silikonus, nei apie priauginamus plaukus ar priklijuojamas blakstienas – ką turi, tą turi. Su universiteto draugėmis buvome subūrusios aerobikos grupę, tad pradėjau dar daugiau sportuoti. Pamenu, likus iki konkurso porai mėnesių, kasryt nubėgdavau 10 stadiono ratų. Analizavau, ką valgyti, kad rezultatais būčiau patenkinta. Iš šen ir ten rankiojau žinias apie stilių, madą. Konsultavausi tuo metu pakilime buvusioje grožio studijoje „Gabija“ net ir tokiais klausimais, kokios pėdkelnės yra geros. Labai esu dėkinga ten dirbusiai poniai Nijolei, ji man atvėrė daug grožio pasaulio paslapčių durų. Šių laikų panelėms jau būtų sunkiai įsivaizduojama, kad tada nebuvo jokių žurnalų su daugybe patarimų, kaip rengtis, gražintis ar pozuoti“, – pastebi gražuolės karūną pelniusi moteris.
Su kitomis 16 merginų jubiliejiniame Lietuvos „misių“ konkurse dalyvavusi Jūratė – jai buvo 21-eri – stebėjosi, kokios skirtingos jos varžovės. „Visos skirtingų bruožų, kūno sudėjimo ir šukuosenų. Net sunku buvo nuspėti, kuri laimės. Dėl to konkursas buvo įdomesnis“, – išraiškingai kalba J.Brazienė.
Nuo 7 metų pramoginius šokius šokusios merginos scena negąsdino. Vyresnėse klasėse ji šoko Jūratės ir Česlovo Norvaišų kolektyve „Sūkurys“. Beje, muziką talentų konkursui parinko būtent buvę jos vadovai.
Moteris sako gavusi vertingų oratorystės meno, aktorinio meistriškumo, choreografijos žinių dar prieš „misių“ konkursą. Mat renginys pirmą kartą buvo transliuojamas tiesiogiai, todėl pasiruošimas vyko labai rimtai.
„Beveik pusę metų iki konkurso kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį po keturias valandas Vilniuje vykdavo įvairūs užsiėmimai. Šviesaus atminimo baletmeisteris Jonas Katakinas mums dėstė fizinį pasiruošimą ir kūno plastiką. Iki šiol pamenu, kaip lėtai ir ilgai lavindavome, pavyzdžiui, rankos mostą. Režisierius Vytenis Pauliukaitis mus mokino sklandžiai kalbėti, artikuliuoti, taisyklingai kvėpuoti kalbant. Vilniaus modelių namų pagrindinė manekenė mokino grakščiai vaikščioti. Fotografai kiekvienai asmeniškai patarinėjo, į kurią pusę geriau būti pasisukus. Tuo metu tai buvo neįkainojama išsilavinusios merginos mokykla“, – su malonumu „misių“ konkurso repeticijas 1993 m. atsimena J.Brazienė.
Ji tikina ne iškart supratusi, kad visus penkis mėnesius merginos ne tik mokėsi elgesio scenoje subtilybių, bet ir nuolat buvo stebimos, vertinamos užkulisiuose. „Mus kviesdavo dalyvauti renginiuose su kultūros, sporto ir šalyje įsibėgėjančio verslo žmonėmis. Manėme, kad tiesiog dalyvaujame renginiuose. Iš tiesų organizatoriai vertino mūsų elgesį ir bendravimą jau tada, dar toli gražu iki konkurso finalo“, – pasakoja apie bendrovės „Lietuvos grožio formulė“ rengtą „misių“ konkursą Jūratė.
Pašnekovė pastebi, kad merginos buvo ruošiamos ne vien tų metų gražuolių rinkimams. „Jautėsi, kad į mus investuoja. Tuo vienu konkursu mūsų darbas neapsiribojo. Vėliau būdavome kviečiamos vesti renginius, dalyvauti mados šventėse ir pristatymuose“, – sako J.Brazienė.
Jai metai po karūnavimo buvo ypač aktyvūs. Vedančiąja J. Mikutaitei teko būti „POP ART“ festivalyje ir automobilių parodoje, mados ir grožio parodose, demonstruoti dizainerių kolekcijas, kalbėti su spaudos ir TV žurnalistais, dalyvauti TV laidose. Dėl įtempto grafiko Jūratei teko išeiti akademinių atostogų.
Tiesa, už pasirodymus ant podiumo ir renginių vedimą gražiausia Lietuvos mergina pripažinta kaunietė gaudavo minimalius honorarus. „Reikėjo organizatoriams atidirbti už suteiktas grožio pamokas, galimybę išvykti į pasaulinį grožio konkursą ir laimėtą prizą“, – paaiškina moteris ir ištraukia nuotrauką, kur ji pozuoja prie raudono „Nissan Sunny“ automobilio. Gražiausiai 1993 m. merginai skirtas keturratis iki šiol kaip relikvija stovi jos namo kieme.
Lietuvės šalis – kažkur Afrikoje
J. Mikutaitė buvo pirmoji lietuvė, dalyvavusi „Miss World“ konkurse. 1993 m., kai pačioje populiarumo viršūnėje buvo juodaodžių lyderis Nelsonas Mandela, renginys vyko Pietų Afrikos Respublikoje, San Sityje.
Anot Jūratės, tai buvo galimybė neformaliai apie save pasauliui priminti tuo metu dar lietuvybės idėjomis gyvenusiai jaunai šaliai.
Trispalvę rankose laikiusi mergina dėvėjo Kauno dailės kombinato pasiūtą aukštaitišką kostiumą – ryškiausią iš tautinių drabužių. „Bet vis tiek negalėjau lygiuotis su kitomis. Kai kurių šalių atstovės buvo neįtikėtinai puošnios“, – savo kuklaus tautinio kostiumo įvaizdžio pasaulio gražuolių konkurse vis nepamiršta J.Brazienė.
Kartu Jūratė prisimena kuriozinį atvejį, liudijantį, kad jos atstovaujamas Baltijos kraštas išvis nebuvo žinomas. San Sityje viešėjusios lietuvės anglų kalba klausė: „Ar Lietuva yra kažkur Afrikoje?“
„Vyko gražuolių paradas, panašus į eiseną per olimpines žaidynes. Taip sutapo, kad mano vėliavą nešė pats gryniausias juodaodis. Pamenu: žmonės pažiūri tai į jį, tai į mane, tai į vėliavą. Visiems atrodė keista, kad aš balta“, – pasakoja buvusi „misė“.
Per pasaulio gražuolių talentų šou Jūratė sušoko savo kūrybos „Lietaus šokį“, jį pirmą kartą atliko Lietuvoje vykusiame grožio konkurse talento rungtyje. „Tik apie dvidešimt iš beveik šimto merginų mokėjo šokti, dainuoti arba groti. Labai stebėjausi, kad kai kurių šalių atstovės anketoje prie savo talentų įrašė vairavimą. Dabar jau galvoju, kad kiekvieną savo gebėjimą turbūt reikia pateikti kaip talentą“, – nusijuokia dvylika metų pramoginius šokius šokusi moteris.
Į finalą lietuvė nebuvo išrinkta. Tačiau viena iš konkurso dalyvių vadovių Jūratę patikino, kad pagal vertinimus ji pateko į dvidešimtuką. „Žinoma, niekas to patikrinti anuomet negalėjo, nes į Afriką skridau visiškai viena, be jokios komandos. Galėtų būti tokia tvarka kaip per olimpiadą arba Euroviziją, kai gali pamatyti, kurioje vietoje atsidūrei“, – dalydamasi prisiminimais iš prieš dvidešimt metų vykusių grožio konkursų svarsto J.Brazienė.
Šeima ir karjera – išvien
„Misių“ rinkimai Jūratei anuomet atvėrė kelią į televiziją. Dirbti priešais TV kameras anuomet ją pakvietė aktorius Viktoras Valašinas, kuris buvo atsakingas už kanalo „Kaunas Plius TV“ programų tinklelį. Kartu su žurnalistiką studijavusiu Tomu Grainiu „misė“ vedė tiesioginio eterio laidą „Telebloknotas“, rengė trumpus reportažus apie sveikatą, vėliau vedė „Sveikinimų koncertą“.
Televizijoje mergina dirbo dvejus metus. Ji įgyta nauja patirtimi ir įgūdžiais džiaugėsi, tačiau medicinos mokslų į žurnalistės karjerą neiškeitė. Kaunietę labiausiai traukė gydytojos darbas.
„Kursiokai stebėjosi, kad su tokiais gerais balais nepasirinkau kokios nors pelningos, populiarios specialybės, pavyzdžiui, ginekologijos-akušerijos, o pasukau į reabilitaciją. Bet dabar visiškai dėl to nesigailiu“, – atvirauja J. Brazienė.
Buvusi „misė“ dirba fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja bei vadovauja vienam iš skyrių Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Kačerginės vaikų sanatorijoje „Žibutė“, taip pat konsultuoja įvairaus amžiaus pacientus viename iš pirminės sveikatos priežiūros centrų Kaune.
„Nieko nėra smagiau, kai po lūžių, nudegimų arba kitų ligų vaikas po 20–30 dienų trukusios reabilitacijos iš sanatorijos namo išleidžiamas sveikas. Labai geras jausmas matyti rezultatą. Čia yra tikroji veiklos prasmė“, – apie savo darbą su džiugesiu kalba Jūratė.
Prieš vienuolika metų ji pirmoji Lietuvoje pradėjo nuosekliai taikyti reabilitacinį gydymą nudegusiems vaikams. „Buvau atlikusi tyrimą, per kurį paaiškėjo, kad iki tol Kauno klinikose vos trims vaikams po nudegimų per metus buvo paskirtos mankštos. O pasaulyje nudegimų reabilitacija tuo metu jau buvo išsivysčiusi ir plačiai taikoma. Pradėjau šia sritimi labiau domėtis, skaičiau užsienio literatūrą. Įsiprašiau į stažuotę Maskvoje, ten JAV specialistų pagalba buvo pastatytas moderniausias nudegimų centras ir įdiegtos gydymo metodikos“, – dėsto nišą medicinoje atradusi J.Brazienė.
Moteris teigia, kad Lietuvoje dar trūksta informacijos apie galimus taikyti gydymo metodus žmonėms, patyrusiems įvairios kilmės nudegimų traumas. „Žaizdos sugijimu gydymas nesibaigia. Besiformuojantys ir augantys randai – štai tikroji nudegimo grėsmė. Yra būdų randus kontroliuoti ir sėkmingai valdyti. Tai daugybę vaikų išgelbsti nuo narkozių ir pakartotinių operacijų. Randas lieka, bet svarbu, kad jis liktų vos matomas ir netrukdytų vaikui augti“, – pasakoja gydytoja reabilitologe tapusi „misė“ J. Brazienė.
Nebekyla abejonių: šiai moteriai vien namų šeimininkės vaidmens neužtektų. Prieš penkiolika metų šeimą su vyru Vytautu sukūrusi ir dukras paaugles Emilę ir Vijūnę auginanti Jūratė neslepia, kad darbas jai – tikra atgaiva ir poilsis po buities rūpesčių.
„Gerbiu tas moteris, kurios gali save visiškai išreikšti tik namų aplinkoje. Tačiau aš taip negalėčiau. Man šeima yra didžiausia vertybė, bet laimę kuria ir šeimyninis, ir profesinis gyvenimas darnoje. Per savo veiklą įprasmini save kaip asmenybę, turi teikti naudą visuomenei, kad ji keistųsi. O artimųjų rate pasikrauni teigiamos energijos, pajunti tikrą gyvenimo džiaugsmą ir skonį“, – atskleidžia asmeninės pilnatvės formulę J.Brazienė.
„Misių“ laikus primena balsas
Prieš dvidešimt metų „Mis Lietuva” pažiba tapusi J. Brazienė nėra išsiilgusi publikos dėmesio. Į viešąją erdvę ji nesiveržia, vakarėliuose, kurių akimirkos vėliau patenka į glamūrinių žurnalų puslapius, ji nesilanko.
„Tai, mano požiūriu, tuštybės mugė. Man apskritai pompastikos nereikia. Suprantu, kad yra kategorija žmonių, kurie dėl savireklamos turi nuolat rodytis, pavyzdžiui, dizaineriai, dainininkai ar plastikos chirurgai. Tie vakarėliai – jų darbo dalis. O ką aš? Nueičiau ten tam, kad galėčiau žmones pakviesti į sanatoriją: ateikite pas mane, jei jūsų vaikas apdegs arba susilaužys koją, arba patys turėsite problemų su nugara ar laikysena“, – ironiškai kalba J.Brazienė.
Nepaisant to, kad ji viešuose furšetuose ir stiliaus renginiuose nešmėžuoja, jokiuose TV šou nedalyvauja, vis dar iš jaunųjų pacientų, prisiklausiusių senelių ir tėvų kalbų, išgirsta klausimą: „Ar tikrai jūs buvote „misė“?“ Vyresnės kartos kauniečiai J. Brazienę puikiai atsimena ir iš jos balso, skambėjusio per regioninę televiziją.
„Būna, ateina pacientai, pradedame bendrauti ir man sako: „Daktare, ar galėjome būti anksčiau kažkur susitikę? Jūsų balsas mums labai girdėtas“. Atsakau, kad Lietuva maža, pasaulis mažas“, – vėl nusišypso pašnekovė.
Nuoširdi šypsena nuo jos veido nesitraukia viso mūsų susitikimo metu Kauno Senamiesčio kavinėje. „Viena psichologijos dėstytoja sakydavo, kad kiekvienas žmogus – kalėdinė dovana, nes jis visada gali kažką suteikti, kitą kažkuo papildyti. Mes, studentai, tik krizenome: kokia čia kalėdinė dovana? O dabar jau suprantu to posakio vertę“, – paaiškina šviesią nuotaiką per pašnekesį spinduliuojanti J.Brazienė.
