Gyvenimas negali būti visavertis vien tik dėl darbo, kad ir koks jis būtų nuostabus, dėl vaikų, kad ir kokie jie būtų tobuli. Kad jaustumeisi absoliučiai laimingas, šalia turi būti artimas žmogus.
Kartais ir mane aplanko liūdesys. Manau, kad Dievas yra labai užsiėmęs. Tad užklupus nemaloniai situacijai atsisėdu ir išnarplioju problemą – taip bandau suvokti nerimo priežastį. Kad pagydytum ligą, turi žinoti diagnozę. O pakeisti situaciją galima visada.
Kartais savo pažįstamo pasiteirauju: „Kodėl tu gyveni?“
Dažniausiai žmogus suakmenėja ir nustebęs išpučia akis. Taip, daug ką darome iš inercijos, net nesusimąstydami, dėl ko kiekvieną rytą atmerkiame akis.
Bėgant dienai neretai pasitikrinu, ar nepraradau džiaugsmo pojūčio. Galima daug kuo džiaugtis. Palaimos būsena suteikia energijos ir jėgų. Kartais aplinkinius erzinu džiaugsminga veido išraiška. Atrodo, jog džiaugtis yra nemandagu. Jaučiu, kad kai kurie norėtų pasakyti: „Ko čia džiaugiesi? Kentėk kaip visi.“
Dėl savo darbo specifikos laiką turiu planuoti sekundžių tikslumu. Bet tai nereiškia, kad neleidžiu sau improvizuoti. Esu siaubingai smalsi. Darau visko daug ir vienu metu, nes taip noriu.
Man labai patinka žodis „norėti“, nes jis yra veiksmažodis.
Nesiekiu savo užmojais stebinti ar šokiruoti. Smalsumas yra vidinis varikliukas, neretai nunešantis į labai kontrastingas sritis.
Vieną dieną aš lakstau su fotoaparatu ar filmavimo kamera, kitą apsiavusi aukštakulnius einu skaityti verslo pranešimo, trečią sugalvoju dalyvauti maratono bėgime.
Man nepatinka bijoti. Bet nereiškia, kad nebijau. Tik nedaryti ko nors iš baimės man atrodo kvailystė.
Niekada nežinau, ar viskas baigsis sėkmingai. Visada rizikuoju. Juk neklysta tik numirėliai.
Neretai savo klaidas analizuoju vaikų akivaizdoje, tuo paskatindama juos drąsiai veikti ir nebijoti klysti. Esu padariusi rimtų klaidų, už kurias brangiai sumokėjau. Bet tai netapo priežastimi atsisakyti svajonių.
Iš pažiūros atrodau nutrūktgalvė, bet taip nėra. Jei su fotoaparatu prie vilkų būčiau ėjusi neturėdama išmanymo ir žinių, seniai būčiau buvusi suplėšyta į gabalus.
Su savo trimis vaikais esame labai artimi, pasitikime vieni kitais. Tačiau iki šiol aš juos vis stebinu.
Pavyzdžiui, mano jaunėlis Haroldas, antrą valandą nakties pamatęs mane ruošiančią anglų kalbos namų darbus, paklausė: „Ar tau neatrodo, kad esi per daug suaugusi tokiems dalykams?“
Aš jam atsakiau: „Visiškai nesijaučiu suaugusi.“
Niekad nevėlu išmokti naujų dalykų, apversti gyvenimą aukštyn kojomis.
Į bet kokią kelionę galiu susiruošti per kelias minutes. Kartą su Evelina nutarėme eiti į parduotuvę. Kol duktė gražinosi, internete pastebėjau informaciją, kad Kuršių nerijoje laksto briedžiai.
Užsimaniau juos nufotografuoti. Akimirksniu susiruošiau ir sėdėdama automobilyje paskambinau dukteriai: „Nepyk, išvažiavau trims dienoms į Kuršių neriją gaudyti briedžių.“
Tarptautiniame festivalyje „Slavianskij bazar“ Vitebske nebuvo kada ilsėtis. Naktiniai koncertai prasidėdavo antrą valandą nakties, baigdavosi maždaug šeštą valandą. O dešimtą valandą ryto jau vėl reikėdavo stovėti ant kojų. Tai truko savaitę. Maniau, grįšiu namo ir pailsėsiu. Bet važiuodama iš Vitebsko sumaniau nuvažiuoti į ralį, vykstantį Estijoje.
Sprendimą priėmiau per penkiolika minučių. Antrą valandą nakties kartu su sūnumi Mindaugu sėdau į automobilį, o iš ryto stebėjau ir fotografavau lenktynes.
Ką apie tokį aktyvų gyvenimo būdą man galėtų pasakyti namų šeimininkės? Tai, kad aš puikiai gaminu. Kulinarija viena iš mano aistrų. Daug susitikimų – dalykinių ir privačių – vyksta mano namuose. Labai mėgstu vaišinti savo svečius.
Vaikai ir kotletai negali atimti galimybės ko nors nedaryti.
Savo vaikus gerbiu kaip savarankiškas asmenybes. Vaikų nereikia auklėti, reikia tik jų nesugadinti.
Evelina, būdama kokių devynerių metų, pasakė: „Noriu susipažinti su Michaelu Jacksonu.“ Aš iš jos svajonės nepasijuokiau. Bet pasakiau: „Gerai. Daryk viską, kad pasiektum aukštą muzikinį lygį, ir galbūt vieną dieną su juo susitiksi.“
Valia ir darbas Eveliną atvedė į vokalines aukštumas. Tiesa, su M.Jacksonu Evelina nespėjo susitikti dėl jo mirties. Šiandien tai jau būtų beveik realu.
Lietuvės moterys turėtų žinoti, kad yra nuostabios. Kiekviena privalo mylėti save tokią, kokia yra, nes neegzistuoja taisyklių, kaip yra gerai, o kaip blogai. Nelaikau savęs pavyzdžiu, tiesiog darau tai, kas man patinka.
Nemanau, kad vyrai bijo tokios nutrūktgalvės kaip aš. O gal bendrauju su stipriais vyrais ir dėl to nejaučiu diskomforto? Stiprūs vyrai leidžia pasijusti silpnai ir man tai patinka.
Būti moterimi nereiškia būti buitiniu prietaisu, kurį vyras kada sugalvojęs gali išsitraukti iš stalčiaus, panaudoti ir sakyti, kad tai meilė. Tikra meilė nėra savininkiška.
Mane užkariauti įmanoma nekariaujant. Mane veikia tik gėris. Prie blogio esu tiek pripratusi, kad įgijau imunitetą. Nesakau, kad blogis neskaudina, tačiau žinau, kaip nuo jo apsisaugoti.
Jei noriu ką nors pasiekti, privalau priešdėlį „ne“ padėti į stalčių. Trokštu kuo ilgiau jausti visaverčio gyvenimo skonį. Juk nėra gyvenimo juodraščio.
Svarbu nepamiršti svajoti. Negalima leisti, kad kas nors nukirptų sparnus. Jei fotografuoju paukščius, tai tik skrendančius. Net žuvėdros, tupinčios ant žemės, man asocijuojasi su vištomis.
