Susikūrusiai ramų šeimyninį gyvenimą moteriai buvo staigmena sulaukti žurnalistės pasiūlymo susitikti. Viešuma buvusios „misės“ netraukia. Šiuo metu buhaltere dirbanti A.Tamulionytė sako, kad po gražuolių konkursų ant scenos daugiau nelipo, o su grožio pasauliu saitus nutraukė. Ne dėl kokių nors nuoskaudų ar principų. Atvirkščiai – 1993-ieji Aušrai paliko šviesių įspūdžių.
Pastūmėjo mama ir auklėtoja
A.Tamulionytė – viena iš tų, kurias „misių“ rinkimuose jėgas išmėginti pastūmėjo aplinkiniai. Moteris sako, kad jeigu ten būtų veržusis pati, tai ir būtų dėjusi daugiau pastangų.
„Aš ten atsidūriau mamos ir auklėtojos dėka. Jos mane į atranką ir užrašė. Maniau, kad nepraeisiu, bet vis tiek būsiu mamos norą išpildžiusi. O mane vis dėlto atrinko. Jaučiausi kaip įmesta į balą“, – nusijuokia moteris, prisiminusi, kaip atsidūrė tarp „Mis Vilnius“ gražuolių.
Kukli septyniolikmetė vilnietė, Prekybos mokyklos auklėtinė, pasiryžo tais pačiais metais pasirodyti ir „Mis Lietuva“ konkurse. „Likau patenkinta, kad dalyvavau „Mis Vilnius“. Man labai patiko pats pasiruošimas: mokėmės grakščiai vaikščioti, bendravome su įdomiais žmonėmis. Tai davė daug naudos. Be to, į „Mis Lietuva“ dalyvių atranką ėjau kartu su draugėmis, kurios jau irgi anksčiau laimę bandė „misių“ konkursuose. Vienai nebūtų buvę taip drąsu“, – kodėl ryžosi vėl varžytis su gražuolėmis, šypsodamasi aiškina A.Tamulionytė.
Aušra neišgyveno, kad abu kartus komisija jai neskyrė jokių titulų. „Žinoma, kiekviena mergina širdies gilumoje nori laimėti, bet ne visoms karūna yra pagrindinis ir vienintelis tikslas. Iš konkurenčių matėsi, kurios ėjo į atrankas užsidegusios ir norėjo žūtbūt laimėti, o kurioms svarbiau buvo tiesiog dalyvauti. Tos, kurios atrodė stipresnės ir siekė nugalėti, ir pelnė kokių nors titulų“, – pastebi 1993 m. „misių“ konkursuose dalyvavusi moteris.
Tiesa, kai kurių komisijos neapdovanotų merginų artimieji labiau sielvartaudavo, nei jos pačios. „Po „Mis Vilnius“ vyko šventė, į ją susirinko ir dalyvių tėvai. Vienos be titulų likusios merginos mama visas konkurso dalyves išvadino vulgariausiais žodžiais“, – stebisi A. Tamulionytė.
Ji neidealizuoja ano meto gražuolių vertinimo kriterijų. „Žinoma, tai grožio konkursai, todėl išvaizda čia yra labai svarbi, tačiau mergina turi būti ir įdomi, ir intelektuali. Dabar, manau, ieškoma gražių, simpatiškų ir jų išprusimui skiriamas didesnis dėmesys, nei anais laikais“, – įsitikinimą, kad anuomet atrinktos „misės“ buvo protingesnės ir labiau išsilavinusios, paneigia Aušra.
Priminiau pašnekovei, jog dar prieš šešerius metus per TV rodė, kaip į gražiausios šalies merginos karūną pretendavusi panelė garsiai svarstė, kad Darius ir Girėnas gyveno Viduramžiais. Pasak Aušros, tokios situacijos ir visišką pasimetimą apnuoginančio atsakymo galima būtų buvę tikėtis ir prieš dvidešimt metų.
Brangiausia dovana – iš žiūrovų salės
A. Tamulionytė sako per gražuolių konkursus nepajutusi didesnio dėmesio pliūpsnio iš vaikinų. „Galbūt todėl, kad aš pati jokiuose vakarėliuose nedalyvavau ir nerodžiau iniciatyvos“, – svarsto ir po „misių“ rinkimų kuklia bei drovia išlikusi moteris.
Tačiau jos atminty visada liks įsirėžusi didžiausia konkurso „Mis Vilnius“ staigmena. Renginio vakarą, Naujųjų metų išvakarėse, Aušrą pasiekė žinia, kad žmogus iš publikos nori įteikti dovaną. Mergina bijojo pati su gerbėju iš žiūrovų salės susitikti. Vertingą dovaną – jos pašnekovė atskleisti nenori – vilnietei perdavė organizatoriai.
Moteris pasakoja, kad dosnusis vyras po renginio jos nebeieškojo. „Jo niekada nemačiau ir iki šiol nežinau, kas jis toks“, – užtikrina A. Tamulionytė.
Moteris prisimena, jog „Mis Vilnius“ dalyvės gaudavo gerbėjų laiškų – ranka rašytų, tvarkingai sulankstytų į vokus. „Aš krūvą, maždaug 30, man skirtų laiškų radau po ilgo laiko, kraustydamasi į kitus namus. Ir iki šiol juos laikau“, – pasakoja Aušra.
Anuomet konkurso dalyvės prieš renginį būdavo pristatomos per televiziją, o žiūrovai galėdavo už savo favoritę balsuoti. „Jie mums parašydavo komplimentų, pavyzdžiui, kad mergina, už kurią atiduoda savo balsą, yra graži, ir palinkėdavo laimėti“, – nuoširdų žmonių dėmesį su malonumu prisimena A.Tamulionytė.
„Miela Televizija! Aš norėčiau, kad Jūsų konkurse esančios merginos visos būtų laimingos. Ne visoms pasiseks būti Karūnos Karaliene. O ją užims Nr. 7 Tamulionytė (...)“, – tai ištrauka vieno iš laiškų, kuriuose TV žiūrovai išreiškė simpatiją A. Tamulionytei.
Artimesnis – ramus gyvenimas
„Misės“ po gražuolių rinkimų gaudavo pasiūlymų demonstruoti madas, vesti renginius. Tačiau taip ir neišdrąsėjusi Aušra daugiau ant podiumo nelipo. „Po konkursų labai greitai apleidau grožio pasaulį. Mane domino kiti dalykai“, – pasakoja A. Tamulionytė. Dabar jos sritis – finansai ir buhalterinė apsktaita.
„Puikiai suprantu „mises“, kurios iki šiol mielai vaikšto į vakarėlius, bendrauja su žiniasklaida. Bet mano veikla, pomėgiai visai kitokie“, – sako ramų gyvenimą pasirinkusi A.Tamulionytė. Moteriai artimesnė – namų aplinka ir artimų draugų ratas.
Ji laisvalaikį leidžia gamtoje, skaito knygas. Daugiausia džiaugsmo pastaruosius dvejus metus į Aušros šeimos kasdienybę įneša sūnus Matas. Pirmą kartą „misė“ buvo ištekėjusi netrukus po konkursų, tačiau santuoka iširo.
„Dėl dabartinio gyvenimo esu labai laiminga. Jis būtent toks, kokio visada norėjau“, – priduria A.Tamulionytė.
