Dirbau žurnaliste, bet prieš trejus metus pasukau istorinių tyrimų keliu. Neseniai pasirodė naujausių tyrinėjimų įkvėpta mano knyga, šįsyk skirta vaikams, – „Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda” apie garsiuosius lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną.
Mane visada traukė mokslas, žinių pasaulis. Viliojo medicina, astrofizika. Mokytis visada patiko. Tik kai egzaminų verčiama rydavau krūvas knygų, ūmus informacijos perteklius atrodydavo beprasmis, trumpalaikė smegenų perkrova – nenaudinga.
Nors 18 metų dirbau įvairiose televizijose, šis požiūris išliko. Negalėjau užsidaryti televizijos studijoje, o kurdama reportažus neįpratau skubėti – knietėjo gilintis ir perprasti.
Pirmas rimtesnis tarptautinis tyrimas, atliktas „laisvalaikiu” po darbo žiniose, truko dvejus metus. Tai buvo puikiausia profesinė patirtis! Ir sykiu – neįveikiama problema: po šito nebepajėgiau įsisprausti į televizijos reporterės marškinėlius.
Dar penkerius metus kūriau dokumentiką, galop išėjau iš televizijos ir, ko gero, dėsningai atsidūriau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete – studijuoju doktorantūroje.
Pokyčiams įtakos turėjo ir mano narpliojama S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio istorija. Ji tiesiog įsliuogė į mano mintis neprašyta. Su sūnumi nuėjau į Karo muziejų Kaune ir pamačiau „Lituanicos” nuolaužas. Mačiau jas ir anksčiau, bet tuomet ta akistata tarsi viską viduje pervertė.
Nepraėjus nė metams jau naršiau archyvus Lietuvoje, veikiai įvyko trys ekspedicijos į JAV bei Vokietiją, o po pusantrų metų jau rašiau mokslinio tyrimo projektą doktorantūros konkursui. Nė sapne nebūčiau to susapnavusi.
Koks jausmas rašyti knygą? Nuolat košia jausmų ir minčių srautas, lyg šaltas ir karštas dušas. Viena vertus, tyrimas ir kūryba apdovanoja adrenalino pliūpsniais ir azartu, leidžia patirti įkarščio galią.
Kita vertus, tokia veikla atveria ne vien galimybes, bet ir jų ribas: įsižiūrėjęs į rezultatą, visada pastebi spragų, trūkumų.
Nūdienos bekraščiame informacijos šiukšlyne net iš visų jėgų stengdamasis sukurti vertingesnę žinią jautiesi šiek tiek kaltas: graužia sąžinė, kad baisų, skandinantį duomenų plūsmą dar pagausinai „n” megabaitų ar gigabaitų.
Kartais stebiuosi, kodėl man nebuvo lemta, pavyzdžiui, gipsuoti lūžusių kaulų ar tiesiog auginti pomidorų.
Kas svarbiausio nutiko per pastaruosius kelerius metus? Sūnus Darius ūgtelėjo iki trečios klasės, pradėjo šokti, konstravimo būrelyje paleido pirmą savo raketą. Mudu jau ne tik važinėjamės riedučiais, čiuožiame pačiūžomis, bet ir miname dviračius, slidinėjame kalnuose, plaukiojame, nardome.
Kokia esu mama? Girdėjau iš sūnaus, kad esu geriausia, bet tai tėra dalis tiesos. Manau, maždaug po 20 metų jis į šį klausimą galės atsakyti visiškai tiksliai.
Sūnus tiesiog glumina aeronautikos žiniomis: dar kiek, ir galės dėstyti jos istoriją bei technologijų pagrindus. Be to, jis jautrus ir įžvalgus.
Ne kartą klausiau jo patarimo ir džiaugiausi paklausiusi. Jo skaidri nuovoka ir patirtimi nesuterštas požiūris kartais tarsi peršviečia sudėtingus, sunkius atvejus, kuriuose aš susipančioju it kipšo voratinklyje.
Laikas – ne maistas šaldytuve: tai pilna, tai tuščia. Laiko visada yra. Kartais pavyksta išguiti nejautrą ir ne skaičiuoti, o jausti laiką, mėgautis jo tėkme. Tada visi rūpimi dalykai per akimirką stoja į vietas, bent trumpai valandėlei. Tada savijauta gera, nieko netrūksta.
Puikiai jaučiuosi pilotuodama lėktuvą. Dėl priverstinės skubos atrodo, kad paroje stinga valandų. Bet šiaip ne taip dar išsaugau net brangiausią pomėgį – lėktuvų pilotavimą. Kai atrodo beviltiška, ima ir nutinka kas nors nuostabaus. Liepą buvau pakviesta į tarptautinės organizacijos „Women in Aviation” renginį, bendraudama su aviatorėmis tarsi atgijau.
Po to su sūnumi gavome ypatingą dovaną: kone tris valandas „skraidėme” profesionaliame „Boeing-737” simuliatoriuje. Nuo įtampos mušė karštis!
Visiems linkėčiau būti savimi ir tarp savų. Dar – geros kloties. Kiti tai vadina Dievo palaima. Kas tai yra – patyrę žino patys, nepatyrusieji būtinai atras.
