Krepšinis G.Krapiko gyvenime užima itin svarbią vietą – tai ir aistra, ir darbas, ir pragyvenimo šaltinis.
Ir priežastis, kodėl jau beveik 13 metų tenka gyventi atskirai nuo šeimos – žmonos Ingridos (49 m.), sūnaus Gyčio (26 m.) ir dukros Joanos (25 m.).
Kai 1990 metais Lietuva išsilaisvino iš sovietų pančių, daugeliui geriausių šalies krepšininkų atsirado galimybė išvykti į užsienio klubus.
G.Krapikas, tuomet atstovavęs Kauno „Žalgiriui“, sulaukė tuo metu Vokietijoje rungtyniaujančių buvusių bendraklubių Rimo Kurtinaičio ir Sergejaus Jovaišos pasiūlymo pabandyti laimę šioje šalyje.
Taip G.Krapikas su šeima atsidūrė Hageno mieste, kur rungtyniavo jo draugai.
„Iki to laiko Lietuvoje tai nebuvo įprastas dalykas. Net jei ir gaudavome kvietimų iš kitų šalių, reikėdavo mandagiai atsisakyti, nes žinodavome, kad leidimo niekas neduos“, – prisimena G.Krapikas.
R.Kurtinaitis ir S.Jovaiša surado klubą ir Gintarui 17 kilometrų nuo Hageno, Izerlono mieste.
„Jame rungtyniavau 10 metų. Per du dešimtmečius trukusią savo, kaip krepšininko, karjerą žaidžiau tiktai dviejuose klubuose – Kauno „Žalgiryje“ ir Izerlono „Tus Iserlohn“, – sakė Gintaras.
Hagenas, vėliau Izerlonas ir galiausiai – Hofheimas. Šiais Vokietijos miestais vingiavo Krapikų šeimos gyvenimas. Vaikai augo, šeima leido šaknis svečioje šalyje, kuri pamažu virto jų namais.
Gintaras po dešimtmečio, praleisto Vokietijoje, sulaukė skambučio iš Lietuvos. Jam siūlė sugrįžti į svarbiausią klubą jo gyvenime – Kauno „Žalgirį“. Tik šį kartą ne žaisti, o dirbti trenerio asistentu.
Atsisakyti pasiūlymo buvo sunku. Bet reikėjo priimti kitą svarbų sprendimą – ar visai šeimai palikti namais tapusį Hofheimą ir grįžti į Lietuvą, ar leisti vaikams tęsti mokslus ir kurį laiką gyventi skirtingose šalyse.
„Kai persikėlėme į Vokietiją, sūnui Gyčiui buvo pusketvirtų metų, dukrai Joanai – pustrečių. Ten jie lankė vokišką vaikų darželį, vėliau – pradinę mokyklą, gimnaziją.
Kai 2000-aisiais aš sugrįžau į Kauno „Žalgirį“, buvo rizikinga vežtis juos kartu. Juk trenerio darbas – negarantuotas.
Galėjau grįžti su šeima, bet po pusės metų ar po sezono, kai keisčiau klubą ir važiuočiau kitur, vaikai vėl turėtų keisti mokyklą.
Mūsų šeimai geras vaikų išsilavinimas Vokietijoje buvo labai svarbu. Todėl žmona liko Vokietijoje, kad vaikai galėtų baigti mokslus“, – pasakojo G.Krapikas.
Tačiau didžiuliai atstumai, reti pasimatymai su šeima prie bendro vakarienės stalo nenutraukė šiltų Gintaro santykių su žmona ir vaikais.
„Labai džiaugiuosi, kad mano santykiai su vaikais išliko artimi. Vokietijoje žaidžiau ne aukščiausio lygio klube, nereikėdavo daug keliauti, todėl kiekvieną vakarą būdavau namuose. Su vaikais daug bendravau iki pat paauglystės“, – kalbėjo G.Krapikas.
Metai bėgo greitai – darbas vijo darbą, keitėsi klubai, vaikai užaugo. Kaskart, grįždamas į namus Hofheime, G.Krapikas įsitikindavo, kad ne veltui vaikai liko Vokietijoje.
Baigę mokyklą sūnus ir dukra pasirinko studijas geriausiuose Vokietijos universitetuose.
Sporto ekonomikos bakalauro laipsnį Bairoito universitete įgijęs Gytis kopia dar vienu laipteliu aukštyn – Austrijoje, Graco universitete, šiemet baigė verslo administravimo specialybės pirmąjį magistrantūros kursą.
Dukra Joana Frankfurto prie Maino Goethe universitete šiemet baigs teisės studijas. Netrukus merginai prasidės dvejus metus truksianti rezidentūra viename Frankfurto prie Maino teismų.
Nors šeimos narius skiria tūkstančiai kilometrų, svarbiausiais gyvenimo laimėjimais ir rūpesčiais vaikai su tėvu pasidalija.
Jei yra galimybė – ypač vasarą – jie atvyksta į Lietuvą ir dalį savo atostogų praleidžia prie Baltijos jūros.
Visa šeima susitinka ir per didžiausias metų šventes. Taip pat – jei krepšinio klubas, kuriame dirba G.Krapikas, atvyksta rungtyniauti ar į treniruočių stovyklą Vokietijoje.
Beje, Gytis ketina stebėti tėvo darbą Europos čempionate Slovėnijoje – nuo Graco miesto, kur jis studijuoja, iki Slovėnijos tik apie 200 kilometrų.
Nuo vaikystės Vokietijoje augę ir mokslus krimtę G.Krapiko vaikai neapleido lietuvių kalbos. Tėvo ir vaikų laiškai vieni kitiems tapo savotiškomis lietuvių kalbos rašybos pamokomis.
Nors rašybos klaidų neišvengia, kalbėti lietuviškai Gyčiui su Joana nėra sunku.
„Kai atvykome į Vokietiją, žmonos paprašiau, kad namuose kalbėtume tik lietuviškai, nes supratau, jog vaikai, lankydami darželį ar mokyklą, vokiečių kalbą išmoks. Buvo svarbu, kad jie išmoktų ir savo gimtąją kalbą.
Stengdavausi vaikams rašyti laiškus be klaidų, ir dabar jie rašo lietuviškai – be abejo, padaro klaidų, bet, svarbiausia, moka rašyti gimtąja kalba“, – džiaugėsi G.Krapikas.
Jis su vaikais dažnai bendrauja telefonu arba „Skype“ programa internete.
„Lietuvoje mano vaikai neturi daug draugų, bet, ačiū Dievui, dar sveiki ir gyvi seneliai.
Be to, Gytis su Joana palaiko ryšį su mano sesers vaikais, todėl turi galimybę visą laiką bendrauti lietuviškai“, – sakė vyras.
Nors suaugę vaikai jau žengia pirmuosius žingsnius savarankiško gyvenimo link, vienoje kavinėje nedideliame Bad Sodeno miestelyje dirbanti G.Krapiko žmona Ingrida kol kas nekelia sparnų iš Vokietijos. Laukia, kol vaikai taps visiškai savarankiški.
Ingrida pagal specialybę, kurią įgijo tuomečiame Kauno politechnikos institute, yra odos gaminių modeliuotoja-dizainerė, tačiau šio amato užsienyje taip ir neišbandė.
Tais laikais, kai Krapikai persikėlė į Vokietiją, jos sovietinio diplomo nepripažino.
Moteris nenorėjo sėdėti namuose tarp keturių sienų, todėl, kiek tik galėdavo, dirbdavo restorane. O kai vaikai užaugo, pradėjo dirbti visu etatu.
„Iš pradžių net tikėjausi Hofheime rasti darbą pagal specialybę, bet visi vokiečių avalynės fabrikai jau seniai persikėlė į Čekiją, Vengriją ir kitas šalis, kur pigesnė darbo jėga.
Be to, jau seniai nedirbau tokio darbo“, – yra sakiusi Ingrida.
Nors vyras į Vokietiją grįžta retai, I.Krapikienė žino, kad jis dievina namuose gaminamą maistą, todėl stengiasi nudžiuginti sutuoktinį gardžiu patiekalu.
„Žmonos gaminamo valgio pasiilgstu, – prisipažino Gintaras. – Ji – labai gera šeimininkė.“
Treneris neslėpė – kartais būna sunku ne tik be naminio maisto. Ilgu vienišais vakarais, sunku po pralaimėjimų, trūksta ilgų pokalbių laisvomis dienomis. Tada padeda telefonas ar „Skype“ programa.
Kretingoje gimęs, tačiau Kaune pirmuosius profesionalaus krepšininko žingsnius žengęs G.Krapikas iki šiol daug keliauja.
Namuose jis būna retai, tačiau buto Kaune neapleidžia: „Namai yra ten, kur šeima. Tačiau mano namai yra ir Kaune, kur turime butą.
Dabar jį remontuoju. Nežinome, kaip viskas ateityje susiklostys, bet žinosime, kad turime vietą Lietuvoje, į kurią galime bet kada grįžti.“
Tačiau Gintaras net neabejoja, kad Vokietijoje augę vaikai ten bandys susirasti ir darbą.
O kur jis su žmona norėtų sulaukti senatvės? „Iš vyresnių lietuvių, gyvenančių užsienyje, vis dažniau girdžiu, kad kuo labiau sensti, tuo labiau traukia į gimtinę.
Man visur gerai, kur gerai šeimai. Vokietijoje nesijaučiu svetimas, bet Lietuva – mano šalis. Čia mokiausi, augau, čia mano kalba ir esu lietuvis. Bet nėra taip, kad beprotiškai trauktų į Lietuvą.
Kiti net darbus palieka ir grįžta – man kol kas taip nėra. Galiu išvažiuoti, bet žinau, kad į Lietuvą galiu bet kada grįžti. Esu žemaitis, ir jei ateityje pradės traukti čia, net negalvodamas grįšiu“, – kalbėjo pašnekovas.
Galbūt tada, kai ilgam įsikurs savo bute, atskirame kambaryje į lentynas suguls daugiau nei per 30 metų sukaupti krepšinio aikštėje iškovoti trofėjai.
„Patys brangiausi apdovanojimai yra Vokietijoje, nes ten kol kas gyvename. Tikiuosi ateityje turėti atskirą kambarį ir laiko, kad galėčiau visus juos susidėti. Per ilgą laiką daug jų susikaupė“, – sakė jau 15 metų trenerio duoną kremtantis G.Krapikas.
Žvelgdamas į praeitį, savo šeimą, nuveiktus darbus, laimėjimus ir priimtus sprendimus, G.Krapikas tikino teisingai pasielgęs, kai prieš 13 metų ryžosi kuriam laikui palikti šeimą ir išvykti dirbti.
„Tai nebuvo pasirinkimas prieš šeimą. Tai nebuvo pasirinkimas – šeima ar darbas.
Tai buvo praktiškiausias ir logiškiausias sprendimas: pasirinkti darbą ir sudaryti vaikams galimybę įgyti gerą išsilavinimą, pasiruošti savarankiškam gyvenimui“, – savo sprendimų teisingumu įsitikinęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabo narys.
Dirbdamas treneriu klubus keičia dažniau nei žaisdamas
G.Krapikas per savo, kaip krepšininko, karjerą atstovavo tik dviem klubams: Kauno „Žalgiriui“ nuo 1980-ųjų iki 1990-ųjų ir Izerlono „Tus Iserlohn“ (Vokietija) nuo 1990 metų iki 1999-ųjų.
Būdamas treneriu, be darbo nacionalinėje rinktinėje, jis jau pakeitė penkis klubus. Dirbti trenerio asistentu pradėjo „Iserlohn“ (Vokietijos 3-ioji lyga) klube (1999–2000 m.).
2000-aisiais G.Krapiką pakvietė Kauno „Žalgiris“, čia jis trenerio asistentu dirbo iki 2006 metų kovo.
Po dvejų metų, praleistų Kazanės „Uniks“ (Rusija), 2008-aisiais G.Krapikas grįžo į Kauno „Žalgirį“ kaip trenerio asistentas, o netrukus užėmė vyriausiojo trenerio postą – iki 2009 metų gruodžio.
Dar buvo Kėdainių „Nevėžio“ vyriausiuoju treneriu (2010–2011 metų sezoną), Mariupolio „Azovmaš“ (Ukraina) trenerio asistentu ir vyriausiuoju treneriu (2011 ir 2012 metais).
2012 metais jis grįžo į Kazanės „Uniks“ (Rusija) trenerio asistento vietą.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentu buvo 2002–2006 metais. Šiemet vėl pakviestas padėti nacionalinės rinktinės trenerių štabui.
Rudenį G.Krapikas vėl įsilies į „Žalgirio” trenerių komandą.
13
Tiek metų G.Krapikas, norėdamas dirbti krepšinio treneriu, yra priverstas gyventi atskirai nuo Vokietijoje įsikūrusios šeimos.
