Jau seniai apsipratau su krepšininko žmonos dalia.
Pastarąjį mėnesį lietuvių širdyse siautusi krepšinio karštligė manęs iš ritmo neišmušė, nors suprantu, jog mūsų tautai ši sporto šaka – tarsi antroji religija.
Nežinau, kodėl šiemet kur kas ramiau nei ankstesniais metais stebiu krepšinio rungtynių maratoną.
Turbūt ateina toks laikas, kad pripranti prie likimo dovanoto gyvenimo modelio. Kiekvienais metais vyksta įvairių krepšinio čempionatų. Mums, krepšininkų antrosioms pusėms, varžybos anksčiau ar vėliau tampa neatsiejama gyvenimo dalimi.
Be įtampos stebėjau ir mūsų šalies rinktinės pasirodymą Europos krepšinio čempionate Slovėnijoje.
Iki ketvirtfinalio rungtynes žiūrėjau per televizorių namuose Vilniuje.
Rugsėjo 18 dieną išskridau į Slovėniją ir iki čempionato pabaigos rungtynes stebėjau iš tribūnos. Norėjau būti arčiau vyro ir palaikyti Lietuvos krepšinio rinktinę.
Į Slovėniją vykau su keliomis draugėmis. Kaip ir dera, pasipuošėme lietuviškais sirgalių marškinėliais.
Sūnus Simas ir duktė Greta taip pat labai norėjo vykti į Slovėniją, tačiau yra dar per maži tokiai išvykai. Kol manęs nebuvo, vaikus prižiūrėjo seneliai. Vaikai turėjo progą mamą ir tėtį matyti per televizorių.
Mano emocijos priklauso nuo to, kur stebiu rungtynes. Namuose per televizorių žiūriu ramiai. O jei esu arenoje ir tai būna svarbios rungtynės, leidžiu emocijoms išsilieti.
Jei vyras žaidžia išvykoje, labai gerai jaučiuosi viena namuose įsitaisiusi prie televizoriaus. Į kavines stebėti rungtynių neinu.
Jos dažniausiai vyksta vakare, negaliu vaikų palikti vienų. Todėl būna, jog užmigdau vaikus ir įsijungiu televizorių.
Šešiametė Greta ir keturmetis Simas lengvai atpažįsta aikštelėje žaidžiantį tėtį, jo komandos draugus, tačiau nuo rungtynių pradžios iki pabaigos neišsėdi. Atsitraukę nuo savų žaidimų jie vis atbėga prie televizoriaus, užmeta akį į ekraną ir pasiteiravę, kas laimi, vėl lekia savo keliais.
Kai išvykstu stebėti rungtynių į užsienį, stengiuosi susipažinti su šalimi, kurioje esu. Mėgstu paklaidžioti senamiesčio gatvėmis, lankausi parodose, muziejuose.
Per tiek metų atsirado neoficialus krepšininkų žmonų klubas. Mes draugiškai bendraujame, pasikalbame apie vaikus, buitį, laisvalaikį.
Moterys turi stiprią nuojautą, tačiau, kalbant apie krepšinį, nei sau, nei kitiems, esantiems šalia manęs, neleidžiu prognozuoti rungtynių baigties. Sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.”
Kaip krepšinis ir santuoka su krepšininku pakeitė mano gyvenimą? Žinoma, jis yra kitoks negu moterų, ištekėjusių už kitokios profesijos vyrų.
Visi įprato, jog į šventes ateinu viena su vaikais, kad namuose dažniausiai būname trise, nes Robertas laikosi griežtai sustyguoto režimo, treniruojasi ryte ir vakare. Mes negalime iš anksto planuoti švenčių, savaitgalių, atostogų.
O kai Robertas turi laisvo laiko, visur einame kartu.
Nors gali pasirodyti, jog pavydžiu, kad mano vyras yra vedęs ne tik mane, bet ir krepšinį, taip nėra. Džiaugiuosi, kad Robertas turi darbą, kurį labai mėgsta. Tada jis net nejaučia, kad sunkiai dirba.
Rimtai negalvojame, kaip keisis mūsų šeimos gyvenimas, kai Robertas baigs krepšininko karjerą.
Aš labai laiminga, kai vyras grįžta namo su pergalėmis. Stengiuosi jį pamaloninti gardžiais naminiais patiekalais.
Taip pat neapsakomai džiaugiuosi, kai vasarą per atostogas galime su visa šeima kur nors išvažiuoti ir negalvoti apie greitą išsiskyrimą.
Mano vyras man – pats geriausias, nesvarbu, ar iš mūšio aikštėje jis grįžta kaip nugalėtojas ar pralaimėjęs. Stengsiuosi jį palaikyti visuose gyvenimo žygiuose.
