Miglotai nujaučiu, kad tai pranašauja ramią dieną, kai niekur neskubėsiu ir nieko neprivalėsiu.
Bet varpai vis skamba ir skamba, kol garsas ima erzinti ir panašėti į mano išmaniojo muzikinį repertuarą.
O ne, tai tikrai jis, mobilusis telefonas! Tik jis gali dievišką Louiso Armstrongo balsą ir stebuklingą „What a Wonderful World” (angl. „Koks nuostabus pasaulis”) paversti bloga lemiančiais ženklais.
Gudrybė nepavyko – tobulas muzikos kūrinys prarado savo žavesį ir rytas nepasidarė džiugesnis. Jau geriau mane žadintų koks nors sintetinis garsų kratinys, dėl kurio išniekinimo niekada nesigraužčiau.
Šv.Jonų bažnyčios varpai skambės po penkiolikos minučių, o dabar – septynios ryto, skamba žadintuvas telefone ir tinginiauti nebegalima. Protingai mąstant, koks gi skirtumas – dabar ropštis iš šiltos lovos ar palaukti, kol minutinė rodyklė apsisuks dar keliolika kartų. Juo labiau kad bergždžiai leisti laiką niekam ne naujiena – apie aštuoniasdešimt dienų per gyvenimą (tai girdėjau) žmogus praleidžia tualete.
Manau, jog man tai netinka, o taip nenutinka tiems, kurių vonia sujungta su biblioteka. Vis dėlto skirtumas yra. Esminis. Tokią dieną gyvenimui vadovauju visai ne aš, bet mažas, plonas, beveik tobulas, arogantiškas, juodas, labai išmanus aparatėlis.
Tikrai žinau, kad šis nedidukas tironas nepasitenkins sugadinęs man nuotaiką iš pat ankstyvo ryto.
Po kokio pusvalandžio jis ims nepaliaujamai skambėti ir į mano pasaulį įleis daugybę žmonių. Vieni primins neįvykdytus pažadus, kiti kur nors kvies, klaus nuomonės, lyg ji turėtų kokią nors vertę. Bus norinčių susipažinti. Žinoma, skambins ir tie, kuriuos aš myliu, bet būtinai, kai kalbėsiu su kuo nors mielu, telefonas ims monotoniškai pypsėti, primindamas, kad jau yra nekantriai laukiančių kitų.
Su visais smagiai kalbėsiu, juokausiu, žadėsiu net ir žinodama, kad tuoj pamiršiu, dalinsiu patarimų ir pati jų gausiu. O dar SMS, elektroninis paštas, socialiniai tinklai. Viskas pypsi, klaksi, vibruoja ir niekas negali palaukti.
Neteigiu, kad pertraukų tarp pokalbių nebūna, bet vos padėjusi telefoną tuoj paniškai ieškau, kur nukišau kitą savo laiko vagį – sąrašą.
Kas nors pasakys: geriausias būdas planuoti laiką – apgalvoti visus reikalus ir planus, o dar geriau – juos surašyti eilės tvarka. Melas. Mane irgi apgavo.
Nesakau, kad taip darau kasdien, bet aprašinėtų, pribraukytų, apipieštų popierėlių su privalomais darbais, pirkinių sąrašais mano namuose galima rasti kone ant visų horizontalių paviršių.
Sieninis kalendorius – ne išimtis. Jis išmargintas taip, kad įskaityti galima tik mėnesio pavadinimą, o visa kita nurašinėta profesionalios šperų rašytojos smulkiu šriftu.
Viskas nežmoniškai svarbu, neatidėliotina arba neišvengiama.
Tegyvuoja laisvųjų rankų įranga! Kiaurą dieną galiu dažyti, lipdyti, plauti, pjaustyti, virti, vairuoti, pirkti, vykdyti visus planų ir sąrašų punktus nepaliaujamai kalbėdama į stebuklingą ausinuką.
Taip įveikiu ir visas netikėtai iškilusias užduotis, kurios atskrieja telefonu ir dažnai skamba taip: „Mama, ar gali...”, „Nomeda, jūs turbūt pamiršote...”, „Gal norėtum...” (kaip nenorėsi?).
Kiekvieną tokios dienos vakarą pasidėjusi telefoną šalia lovos, paskubomis užrašiusi pamirštą rytdienos užduotį ant kalendoriaus, valydamasi dantis ir žvelgdama į veidrodį galiu sau drąsiai pasakyti: labanakt, Nomeda, tu pra...ikai dar vieną savo gyvenimo dieną.
Štai ir vėl varpai... Paskutiniai dūžiai panyra į rudeninį Vilnių apgaubusį rūką. Lėtai rąžausi klausydamasi skubaus moteriškų aukštakulnių kaukšėjimo į senamiesčio grindinį. Į pasimatymą taip nebėgama, taip lakstoma tik pagal sąrašą su telefonu rankoje. O aš niekur nevėluoju.
Tik penkiolika minučių... Net. Gal matėte mano telefoną?
