Tapti aktore Jūratei buvo visiškai nauja patirtis. Režisieriaus Igno Jonyno sukurto filmo „Lošėjas” ji dar nematė, todėl negali kritiškai įvertinti savo vaidybos.
„Lošėjas” pasakoja istoriją apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam kyla idėja sukurti su jo darbu nesusijusį nelegalų žaidimą. Tai aštraus siužeto filmas su trilerio ir melodramos elementais.
Filmo premjera neseniai įvyko Ispanijoje, San Sebastiano mieste vykstančiame kino festivalyje. Jis sulaukė didelio žiūrovų dėmesio.
Dieną iki premjeros išpirkusi bilietus sausakimšoje salėje susirinkusi publika „Lošėją” palydėjo plojimais dar neprasidėjus pabaigos titrams. Po seanso žiūrovai aktyviai dalyvavo filmo aptarime.
J.Rekevičiūtė džiaugiasi, kad filmas tarptautiniame festivalyje sulaukė sėkmės.
Menininkės pažintis su aktoryste užsimezgė netikėtai.
Praėjusią žiemą Jūratei, įnikusiai į grafikos darbų, papuošalų kūrimą bei porcelianinių indų puošybą, paskambino moteris ir paklausė, ar ji nenorėtų nusifilmuoti filme.
„Pamaniau, jog tai kažkoks nesusipratimas. Aš gi ne aktorė. Daug netikėtų iššūkių esu patyrusi, bet jokiame drąsiausiame sapne nesapnavau, kad galėčiau vaidinti kine.
Tas pasiūlymas skambėjo kaip iš fantastikos srities, todėl skambinančią moterį ilgai kamantinėjau, ar ji nenori iš manęs pasijuokti. Man ji paaiškino, kad kartais filmuose reikalingi ir neprofesionalūs aktoriai”, – pasakojo J.Rekevičiūtė.
Iš smalsumo menininkė nuvyko į kino bandymus. Kokio filmo, ji nežinojo. Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Pats faktas jau buvo svarbus.
Po mėnesio Jūratei paskambino režisierius I.Jonynas ir pakvietė dalyvauti būsimo filmo „Lošėjas” aktorių atrankoje. J.Rekevičiūtė sėkmingai perėjo atranką, gavo scenarijų ir po mėnesio atsidūrė filmavimo aikštelėje.
Jūratė vaidino reanimacijos slaugytoją Viktoriją. Ligoninė, greitosios pagalbos automobilis ir laidojimo namai – tokia buvo J.Rekevičiūtės herojės kasdienybė.
„Aš per daug nesigilinau į personažo moralę ir išvaizdą. Svarbiausia, kad gavau progą vaidinti. Žodis „kinas” yra užburiantis. Aš gal net prostitutę suvaidinčiau”, – svarstė menininkė.
Prieš filmavimą J.Rekevičiūtė buvo nuvežta į ligoninę, apsilankė reanimacijos skyriuje. Ten jai buvo parodyta, kaip įjungti ir išjungti žmogaus gyvybę palaikančią aparatūrą. Taip pat ji kelis kartus pasivažinėjo greitosios pagalbos automobiliu.
Ryškius drabužius ir originalius papuošalus mėgstanti menininkė filmavimo aikštelėje buvo priversta pakeisti įvaizdį.
„Mano drabužiai buvo labai negražūs, senamadiški, niūrių spalvų. Prie neskoningos aprangos turėjau avėti aukštakulnes basutes, kurios jau pirmą filmavimo dieną taip nutrynė padus, kad sunkiai galėjau paeiti.
Todėl pareikalavau uždarų batelių. Tiesą sakant, nesupratau, kodėl reanimacijos slaugytoja turi vaikščioti su aukštakulniais, bet tai buvo ne mano vizija ir aš nesiginčijau.
Grimas irgi buvo gana santūrus. Tik gerai, kad ryškiai oranžinių plaukų spalvos nereikėjo pakeisti”, – pasakojo Jūratė.
Baigusi filmuotis ji suprato, kad tikrame gyvenime nenorėtų būti nei ta, kuri be sąmonės guli reanimacijoje, nei ta, kuri reanimacijoje dirba.
Gautą honorarą J.Rekevičiūtė panaudojo praktiškai – sumokėjo mokesčius už elektrą.
Jūratė su malonumu filmuotųsi ir ateityje.
Jos spalvingame gyvenime būta nemažai ryškių ir įsimintinų likimo vingių.
„Man patinka gyventi nenuobodžiai, todėl likimas man ir nesuteikia progos nuobodžiauti. Jei kas vakarą kiurksočiau prie televizoriaus, nemanau, kad kas nors sugalvotų mane pakviesti filmuotis”, – sakė J.Rekevičiūtė.
