– Kaip šiandien gyvena A.Rožickas, išsiskyręs su žmona po 12 metų, praleistų kartu? – paklausiau laidų vedėjo.
– Jis yra egoistas, todėl rūpinasi labiau savimi nei Lietuva. Nebent būna pakeliui – tada ir jai truputį nubyra.
– Kuo stengiatės užpildyti po skyrybų atsiradusią dvasinę tuštumą?
– Darbas, draugai, gerai leidžiamas laikas, o svarbiausia – galimybė laisvai rinktis bičiulius ir pažįstamus. Štai kuo viengungio gyvenimas pranašesnis už šeiminį.
Santuokoje tu esi įsipareigojęs vienam žmogui, tam tikram draugų ir giminių ratui, su kuriais neatsiejamai privalai bendrauti, nors ir nelabai nori.
O dabar neprivalau kasdien kviestis vieno draugo ar eiti pas tą patį žmogų į svečius.
Su vaikystės ar studijų draugais mes nelabai dažnai bendraujame – tiesiog ateina laikas, kai su jais išsiskiriame. Tai natūralu.
– Ar jūsų buvusi žmona yra tokios pat nuomonės?
– Ji – labai protinga moteris. Net ir turėdama kitą nuomonę ji pasielgė inteligentiškai ir civilizuotai.
Juk dirbtinis bandymas išsaugoti santuoką nieko gera neduoda. Kai susvetimėję žmonės būna kartu, tai akivaizdžiai matyti.
Gyventi tik dėl vaikų arba tam, kad kartu sutiktum senatvę? Esu matęs senukų, kurie gyvena viename bute ir nuolat priekaištauja vienas kitam dėl sugadinto gyvenimo.
– Nei vaikų, nei žmonos. Kas paduos tą stiklinę vandens mirties patale?
– Nenorėsiu aš gerti! Jokių skysčių prieš mirtį! (Juokiasi.) Nebent cigaretę prisidegti.
– Kai kas sako pastebėję, kad meiliau žvelgiate į savo partnerę „Auksiniame balse” Beatą Tiškevič. Ar jūsų širdis jau užimta?
– Kas ta širdis? Viso labo raumuo. (Juokiasi.) O su Beata esame kolegos, galime nebent pajuokauti. Mūsų santykiai nekvepia romantika.
– Nusivylėte santykiais, santuoka?
– Santuoka, mano galva, yra vienas iš būdų valdyti žmones. Kaip ir religija. Kai tai supranti, neprivalai paklusti tokiam mechanizmui – gali iš jo išeiti ir stebėti viską iš šalies.
Dabar yra ir kitokių schemų, kaip visuomenė gali veikti efektyviai.
– Ne kiekvienas gali susidoroti su neribota laisve.
– Žinoma, kad ne kiekvienam tai tinka. Panašiai yra ir su ekologija – tai, kas tinka kalnuose gyvenančiam vienuoliui, nebūtinai priimtina visiems kitiems.
Vegetarizmas paplitęs šiltuosiuose kraštuose, nes mėsa ten greitai genda. Aš pats mėsos nevalgiau trejus metus, pusmetį bandžiau valgyti tik augalinį maistą.
Poveikis buvo tarsi narkotikų. Padariau išvadą, kad mūsų krašte tai tinka tuomet, jei nori greitai numirti. Galas ištiks palaimingame debesėlyje.
Buvau metęs rūkyti, gerti, bandžiau kitaip apvalyti kūną ir sielą, bet supratau, kad kelias tobulybės link – tuščias ir nykus. Tačiau visada geriau viską išbandyti savo kailiu.
– Dabar madinga ieškoti natūralumo net mieste – vengti chemijos, sintetikos.
– Bet juk chemikai dirba išsijuosę, jie tokių gerų dalykų prigamina! Ieškau, kad būtų kuo daugiau E, kuo daugiau chemijos. (Kvatojasi.)
– Ar randate bendraminčių?
– Taip. Man patinka rūkyti, vėlai keltis, mėgautis gyvenimu, o ne tapti įkaitu kokios nors idėjos, kuri nėra teisinga.
Aš savo kailiu patikrinau, kad ji nėra teisinga. Mes dažnai vykdome kitų mums primestą valią. Tai trukdo mėgautis gyvenimu.
Jei eini pro greitojo maisto restoraną ir esi alkanas, tai užeik ir pavalgyk. Į gyvenimą reikia žiūrėti paprastai. Maniakiškas rūpinimasis sveikata sukuria daugiau problemų negu laimės. Tokie žmonės labiau susiraukę, matosi kančia veide ir nuolatinis alkis. Laisvė yra gerai.
– „Auksiniame balse” stebina toks jūsų su B.Tiškevič džiazavimas.
– Iš pradžių buvo planuojama, kad tai bus tradicinis muzikinis šou, panašus į „Triumfo arką”. Pramoginis, bet solidus.
Bet aš jau esu tokio amžiaus, kad nebijau, jei mane ir išmestų, nes turiu ir kitų pajamų šaltinių. Todėl leidžiu sau kurti tokį šou, kokį įsivaizduoju – kad jis būtų smagus, bet kultūringas, neperlenkiant į primityvų juokinimą.
Ir paaiškėjo, kad tai labai gerai. Dabar mums sako: pirmyn, taip ir toliau! Beje, daug mūsų juokų iškarpo. Gyvai viskas smagiau. Todėl labiau mėgstu tiesioginį eterį.
Reikia juoktis iš visko – tai suteikia daugiau laisvės.
– Kadaise panašiai džiazavote ir humoro laidoje „Bentski šou”?
– Jeigu dabar pažiūrėtumėte tą laidą, būtų galima pasijuokti nebent iš to meto drabužių ar aplinkos. Neseniai mačiau tas laidas, teko droviai nuleisti akis. Nė už ką nesutikčiau, kad jos būtų kartojamos.
Tuo metu darėme tai, ką norėjome, vaikščiojome ašmenimis. Pati televizija nežinojo, ką galima leisti į eterį. O mums buvo smagu dūkti. Jeigu šiandien turėčiau tokią pat laisvę ir jaunatviškos drąsos, turbūt ką nors kita daryčiau.
– Esate filmų garso dubliažo režisierius. Kuo jums įdomus šis darbas?
– Taip prisiliečiu prie kino. Tai pagrindinis mano užsiėmimas, kuris teikia malonumą ir kurį visai gerai darau. Visko išmokau praktiškai. Jaučiuosi profesionalas, nors nesimokiau to jokiose mokyklose.
– Studijavote technikos universitete. Kuo ketinote tapti?
– Buvau pasirinkęs lengvosios pramonės mašinų ir aparatų inžinieriaus specialybę. Ten studijavo daug merginų, vaikinų buvo gal tik 10 proc., o man patiko dėmesys. Bet po poros metų supratau, kad tai ne man. O paskui – gyvenimo mokykla. Mus moko sutikti žmonės. Niekas neįdės į galvą minčių, reikės pačiam jas sugalvoti.
Pagrindinė prekė yra idėjos. Jei tavo galvoje gimsta idėjos, kurių kiti neturi, tu jau esi pranašesnis. Idėjų negalima išmokti, bet jos visada bus vertingos – tiek architektūroje, tiek medicinoje, tiek pramogų versle.
– Kuo svajojote tapti, kai jums buvo treji metai?
– Nepamenu. Žinau, kad mėgau dėmesį. Supratau, kad žmogaus kaip bendruomeninio gyvūno užduotis – rinkti dėmesį. Kaip lengviausia tai daryti?
Pasakei pokštą, gauni šypsenų – ir tai pakelia ūpą. Šis suvokimas, ko gero, lėmė mano apsisprendimą ne nulįsti kur nors į laboratoriją ir ten savo idėjas auginti, o eiti į viešumą.
Publika man patinka. Seniau šiek tiek jos bijojau, nes nežinojau, kas tai per daiktas.
– Palyginate save kaip vedėją pirmojoje TV laidoje „Piramidė” ir dabar, projekte „Auksinis balsas”?
– Skiriuosi kaip diena ir naktis. Labiausiai – jausmas. Viena, kai nori visiems patikti, ir visai kas kita, kai mėgaujiesi savo darbu. Kol esi jaunas, neriesi iš kailio, kad patiktum, ir dėl to būna tik blogiau. Nereikia stengtis būti „fainam”.
– Bet šis supratimas ateina tik su branda?
– Kodėl? Pavyzdžiui, Beata net būdama tokia jauna tai sugeba (Aktorei B.Tiškevič yra 24 metai. – Red.). Aš ja žaviuosi dėl to, kad ji moka būti tokia, kokia yra.
Iš pradžių žmonės nesuprato, kas čia per kvailelė, bet paskui pamatė, kad tai tiesiog autentiškas žmogus.
– Koks būtų jūsų svajonių darbas, jei nevaržytų jokie materialiniai varžtai?
– Filmą kurčiau. Bet bijau, kad pradėjus per kelerius metus idėja gali pasenti. Kurčiau, nes pasigendu gerų filmų. Lietuviško kino nėra. Kartais apie filmą sakoma: „Kaip lietuviškas, jis visai nieko.” Negalima taip lyginti. Jei sūnelis gražiai padainavo, tai dar nereiškia, kad jis jau dainininkas.
Vis dėlto atkakliai lankausi visose lietuviškose premjerose ir vis tikiuosi. Norėčiau kokį kartą nudžiugti.
Mėgstu profesionalumą. Filmas turi apgauti. Jei jis žiūrovo nepričiumpa, vadinasi, neatitinka reikalavimų. Mėgstu filmus, kurie mane išjungia.
Man patinka, kad dabar internete viskas sutrumpėjo iki sekundžių. Nesvarbu, ar tu istoriją pasakoji valandą, ar kelias sekundes, svarbiausia, kokį duosi atsakymą.
– Esate tikras miestietis, besižavintis naujovėmis, technologijomis?
– Buvo metas, kai norėjau, kad viskas būtų tikra, kad viską galėčiau pats pačiupinėti: suarti žemę, nupjauti medį. Turėjau sodybą, pjoviau žolę. Tuo metu atrodė, kad jau viską pasakiau ir padariau, reikia eiti ilsėtis. Tarsi išėjau į pensiją.
Paskui pažiūrėjau, kad ten nieko nauja nevyksta. Nusprendžiau, kad reikia grįžti ir parodyti, kaip reikia vesti laidas.
– Kaip ilsitės dabar?
– Pailsiu, kai pereinu dešimt kavinių, dar užsuku į klubą, užeinu pas ką nors į svečius, pažiūriu filmo ištrauką, pasiklausau naujos dainos ir jaučiuosi gavęs daug įspūdžių. Toks ir yra miestiečio gyvenimas.
– Ar gatvėje jaučiatės žinomas žmogus?
– Mūsų žmonės jau pakankamai kultūringi, nebespokso. Bet būna, kad kas nors ilgiau užlaiko žvilgsnį, lyg norėtų pasisveikinti. Su kokia nuotaika eini gatve, tokią ir reakciją gausi.
Jei jautiesi žvaigždė, tada praeiviai žiūrės, kodėl jis taip keistai vaikšto. Be abejo, buvo laikas, kai sirgau žvaigždžių liga, blogai vesdavau laidas, nusišnekėdavau ir maivydavausi.
– Kokia jūsų gyvenimo filosofija?
– Tiesiog mėgaukis gyvenimu. Gyvenimas – nei kova, nei bandymas įrodyti savo tiesas. Todėl, kol vaikščioji, kol gali valgyti, gyvenk ir mėgaukis. Naudok viską. Kad būtų smagu.
