Visus gražiausius ir įsimintiniausius gyvenimo įvykius saugau atmintyje, kūryboje, muzikoje, dainose. Mamos namuose yra gausybė nuotraukų albumų, kuriuose – ir mūsų su jaunesne seserimi vaikystė, paauglystė.
Neatsiverčiu jų. Dabar man kur kas įdomiau pavartyti nuotraukas, darytas neseniai – jose su bičiuliais, vaikais laiką leidžiame kaimo sodybose, atostogaujame ar tiesiog maivomės.
Vaikystės prisiminimai iškyla retai. Buvau tipiškas tų laikų vaikas, kuris džiaugėsi gėrimų aparate nusipirkęs ne paprasto gazuoto vandens už kapeiką, o pagardinto sirupu už 3 kapeikas. O jei kas dar parveždavo užsienietiškos kramtomosios gumos, kieme visi vaikai pavydėdavo!
Mano mama – klasikinės muzikos atstovė, nuo mažens ji mane vesdavosi į Valstybinio radijo ir televizijos choro repeticijas. O močiutė, pamenu, pasisodindavo mane ir bulves skusdami dainuodavome liaudies dainas. Močiutė ir mama – mano pirmosios muzikos mokytojos.
Kai man buvo šešeri metai, mama nuvedė į „Ąžuoliuko” chorą. Tie, kurie dainavo „Ąžuoliuke”, privalėjo lankyti ir muzikos mokyklą. Kiek ašarų esu išliejęs, kad draugai kieme spardo futbolo kamuolį ar gainioja mergaites, o aš turiu namuose barškinti pianino klavišais!
Mokiausi sustiprintos matematikos klasėje. Man labai patiko, įstojau į taikomąją matematiką. Tačiau buvome pašėlę!
Po valandos lėksiu sportuoti su asmeniniu treneriu. Štai jis mane užlaužia! Sportuoju dėl bendro tonuso, energijos, geros savijautos. Po aktyvaus laiko sporto salėje jaučiuosi kur kas geriau. Pasileidžiu muziką ausinuke ir medituoju – apie darbus ir problemas sporto klube tikrai negalvoju.
Retai vaikštau į pramogų pasaulio vakarėlius, nors kvietimų gaunu kiekvieną savaitę. Manau, kiekvienam ateina sotumo ar net persisotinimo pojūtis.
Kur kas geriau laiką praleidžiu su nedidele artimų draugų kompanija namuose – nesvarbu, ar jie atvyksta į mano namus, ar aš svečiuojuosi pas juos. Vasarą dažnai vykstame į gamtą, sodybas. Ruošiame skanius valgius, kalbamės.
Per tiek metų net ir aš išmokau gaminti! Mano firminis patiekalas, sulaukiantis pagyrų, – karbonadas. Svarbiausia viską daryti su meile.
Šiandien mano mintis užvaldęs darbas ir artėjantys „Naktinių personų” koncertai. Atsikuriame penkiems koncertams – tik tiek.
Kitąmet bus grupės gimtadienis – praėjo 20 metų nuo tada, kai susikūrėme. Dėl to man ir kilo mintis sugroti vieną didelį koncertą. Pasiūliau Alanui, kai susitikdavome arbatos, paplepėti.
„Ką čia vieną, jei darome, darome rimtai – penkis koncertus didžiosiose Lietuvos arenose!” – vieną gražią dieną mane pribloškė Alanas.
Šiek tiek pasilaužiau, padvejojau ir nustebintas jo ryžto sutikau.
Manau, kai po tokios pertraukos pirmą kartą užlipsime ant scenos, man net kinkos drebės.
Pirmas „Naktinių personų” koncertas Vilniuje – per Šv.Valentino dieną! Kadangi šią šventę švęsiu scenoje, atiduosiu visą savo meilę gerbėjams. Man smagu, kad jų yra. Žmonės neužmiršo, vadinasi, darome viską teisingai.
Meilė tėvams, vaikams, augintiniui, partneriui, pačiam sau ar net muzikai visada yra kiekvieno žmogaus širdyje. Dėl meilės širdį skauda tik tada, kai ji nelaiminga. Tokio jausmo nelinkėčiau net priešui.
Neseniai perskaičiau mintį, kad meilė nuplauna kasdienes dulkes nuo mūsų sielos. Pritariu, neįsivaizduoju gyvenimo be meilės.
Jei šiandien galėčiau pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, jog esu laimingas, nebūtų ko siekti ir trokšti gyvenime.
Stengiuosi džiaugtis mažais dalykais, kiekviena diena. Skanios arbatos puodelis ryte, šviečianti saulė kartais irgi padaro žmogų laimingą.
Mano laimė pirmiausia – tai sveiki, mylimi ir laimingi artimieji. Šiandien mažai galvoju apie save.
Dar mano laimė – svajonės. Svajoti būtina – tai gyvenimo variklis. Nenoriu būti miręs, nenoriu būti šešėlis, todėl ir svajoju.
