Suaugusiųjų patarimai vaikystėje atrodė tik nevykę pokštai ir bandymas parodyti, kad jų gyvenimas labai sudėtingas. Todėl jų noras, kad mėgaučiausi vaikyste, tuomet atrodė piktas įgėlimas. Juk norėjau kuo greičiau užaugti!
Tik nereikia skubėti! Tapusi suaugusi supranti, kad iš tiesų vaikystėje reikia išbandyti viską, ką gali išbandyti vaikas. Gali iki soties valgyti blynus, skęstančius kondensuotame piene, ir džiaugtis jų saldumu. Juk vaikams nereikia galvoti apie kūno linijas.
Vaikystėje tikėjau, kad užaugusi būsiu bankininkė arba direktorė. Mėgau matematikos pamokas, galėjau kiaurą parą praleisti su skaičiuotuvu ir sunkiausiais uždaviniais.
Kas pasikeitė, kai užaugau? Dabar su skaičiukais susiduriu retai – didesnę dalį užima menas. Kai buvai maža, net nesvajojau, kad dainuosiu mergaičių grupėje „Pinup Girls” ir būsiu rodoma per televizorių!
Nesitikėjau, kad gyvenimas atsiųs tokį didelį išbandymą ir puikią patirtį scenoje, todėl ir nesimaiviau priešais veidrodį su plaukų šepečiu vietoj mikrofono.
Užtat dabar žinau tą jausmą, kai būnu priešais publiką. Scenoje pamiršti viską – ir problemas, ir galvos skausmą. Koncertai – vaistas, kuris išsklaido net blogiausią nuotaiką. Publikai atiduodu save visą, gal dėl to nulipusi nuo scenos jaučiu adrenalino, jaudulio antplūdį.
Būdama maža, ypač paauglystėje, maniau, kad tėvai manęs nesupranta. Tik tapusi suaugusi suprantu, kad jie buvo teisūs kiekvieną akimirką.
Pamenu, kaip labai liūdėjau susipykusi su tuomete simpatija. O tėtis šaltu veidu pasakė: „Tavo gyvenime dar bus labai daug Jonukų! Šis – pirmas, bet tikrai – ne paskutinis.” O man tuomet atrodė, kad tai baisiausia, kas tik galėjo nutikti.
Taip, tas Jonukas – tikrai ne paskutinis. Ir lieti ašarų dėl to tikrai nebuvo verta.
Bet tada dar nežinojau, kad mano gyvenime atsiras nuostabus vyras, kuris viską apvers aukštyn kojomis. Tada dar nežinojau, ką reiškia įsimylėti žmogų per pirmąjį pasimatymą. Ta meilė stiprėja kiekvieną dieną.
Ir ji daug ko išmoko. Pirmiausia gerbti vienam kitą. Mokėti kasdienybėje nepaskandinti ir nuolat matyti mažus dalykus, iš kurių susideda didelis stebuklas. Juk tiek nedaug reikia, kad artimą žmogų priverstum šypsotis – smulkmenos, kurią jis ilgai prisimins.
Kai apsigyvenome kartu su Rolandu, kone kasdiene tradicija tapo palikti vienas kitam mielus raštelius. Juk taip gera atsibudus ryte ant šaldytuvo rasti priklijuotą žinutę, kurioje vos vienas žodis „myliu” arba „jau pasiilgau”.
Mūsų laikas kartu – vėlus vakaras. Net ir vėlai vakare mėgstame išeiti pasivaikščioti, ruošiame skanią vakarienę, žiūrime savo serialus.
Ir vaikystėje, ir dabar man svarbiausia – šeima. Tik vaikystėje tai buvo mama, tėtis, sesė ir brolis. Dabar šeima – ir būsima naujoji. Dėl šeimos galėčiau atsisakyti daug ko, su ja kasdien tobulėju ir mokausi.
Su sužadėtiniu apie vaikus – kiek jų norėtume, kokius duotume vardus, pradėjome kalbėtis praėjus vos porai mėnesių nuo mūsų pažinties. Tikrai norėčiau daug vaikų! Tačiau juk sakoma, kad ne mes renkamės vaikus, o jie – tėvus. Tad kada jų turėsime, žino tik Dievas.
Po truputį ruošiuosi vestuvėms. Niekada, net būdama maža mergaitė, nesvajojau apie pūstą nuotakos suknelę (nors mano draugės tik tokias ir piešdavo sąsiuvinių paraštėse).
Visada maniau, kad ši dviejų žmonių šventė turi būti kukli, jauki, kuri jiems liktų atmintyje.
Noriu, kad mūsų su Rolandu šventėje būtų tik patys artimiausi šeimos nariai. Be jokios pompastikos ir bambančių tetų, kad muzika per garsi. Tikiu, kad tokią sau ir susikursime.
