Balerinos, tarptautinių konkursų laureatės, menininkės, dusyk apdovanotos Auksiniu scenos kryžiumi, DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija bei daugybe kitų apdovanojimų, E.Špokaitės vardas Lietuvoje šmėkščioja rečiau. Mat prieš porą metų už Bostone (JAV) dirbančio mokslininko lietuvio Dainiaus Mačikėno ištekėjusi Publikos simpatijų baleto solistė gyvena kitoje Atlanto pusėje.
Tačiau Lietuvoje liko ne tik jos šaknys ir dalelė širdies, bet ir veikla. Balerina dažnai atvyksta į gimtinę, kur Vilniuje ir Kaune sėkmingai veikia Eglės Špokaitės baleto mokykla. Čia jos laukia mėgstama veikla bei savo charizmatiškąją mokytoją mylintys mokiniai.
„Mano statusas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra kaip žmogaus, turinčio žaliąją kortelę, tad bent pusę metų turiu gyventi Amerikoje, ribodama buvimo Lietuvoje laiką, – migracijos subtilumus aiškino E.Špokaitė-Mačikėnienė, prie savo pavardės nepabijojusi pridėti vyro pavardę ir kaskar kantriai paraidžiui diktuoti ją amerikiečiams. – Tačiau mano pagrindinis darbas yra Lietuvoje. Kartu su K.Sliesoraitiene (mokyklos vadove) įkurta mūsų baleto mokykla nėra paremta vien mano įvaizdžiu. Aš čia dirbu labai intensyviai.“
Eglę domina viskas, kas susiję su šokiu. Tad išgirdusi apie rengiamą nacionalinį šokio talentų konkursą „Šok!“, balerina pamanė: „Baleto mokykloje yra mokinių, kurie ne tik galėtų konkuruoti tokiame projekte, bet ir jį laimėti!“ Netikėtai gatvėje sutikusi konkurso dalyvius ji panoro viską pamatyti iš arti. Eglė buvo įtraukta į profesionalų komisiją, kuri iš būrio dalyvių atrinko finalininkus. Tiesa, ji galėjo dalyvauti tik vienoje laidoje, mat į Lietuvą tąsyk buvo atlėkusi vos dviem savaitėms.
„Nors šiais laikais daug darbų galima atlikti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, supratau, kad prasidėjus naujam mokslo metų sezonui būtinai turiu atsirasti Lietuvoje. Tad šįsyk mano kelionė buvo spontaniška“, – aiškino veikli moteris.
– Ar nesunku taip dažnai skraidyti tokius didelius atstumus? – paklausiau garsiosios viešnios.
– Mano gyvenimas dabar labai įdomus ir keistas – tarsi tarp dviejų pasaulių, kuriuos skiria Atlantas. Prisipažinsiu, skraidyti labai bijau. Žiauriai bijau. Bet ką darysi – lėktuve sąmoningai bandau būti rami, atlieku daug kasdienių darbų. Kartais pavyksta nesunkiai įveikti atstumą.
Jau beveik dveji metai, kaip esu ištekėjusi ir gyvenu Bostone. Ir, nors JAV gyvenu dvejus metus, galima sakyti, kad tik metus, nes kitą dalį laiko praleidžiu Lietuvoje.
Toks gyvenimo būdas man yra nauja patirtis; bet sutinku žmonių, kurie mano, kad galimybė gyventi ir dirbti tokiose įdomiose dviejose šalyse yra ypatinga.
– Apsispręsti buvo nelengva?
– Mano vyras yra mokslininkas, jis jau daug metų dirba JAV biotechnologijų kompanijose. Jo darbas prasmingas ir įdomus, mano aktyvioji karjeros dalis jau baigta. Todėl mes pasirinkome gyvenimą JAV.
Man sprendimas išvykti iš Lietuvos, kur esu mylima ir gerbiama, buvo tikrai nelengvas. Tai buvo tikras iššūkis. Juk reikėjo palikti savo profesiją, aplinką, draugų ratą, mylimus žmones. Lietuvoje gyventi man buvo labai gera ir patogu, o Amerikoje laukė visiškai nauja aplinka, pradedant žmonėmis, baigiant menkiausia buities smulkmena. Jau nekalbu apie kūrybines erdves.
– Ar radote ten veiklos pagal profesiją?
– Dar ne. Bet kol kas kaip žmogus ir menininkė stengiuosi neužsidaryti vien toje erdvėje, kur saugu. Man saugu turėti profesiją ir veiklą Lietuvoje, smagu apie tai pasakoti kam nors Amerikoje, bet norisi šio to išmokti, pasiekti ir kitoje šalyje, o ne tik prisitaikyti. Tai nėra lengva, nes net ir norint įgyti paprasčiausias vairuotojo teises reikia iš naujo mokytis.
– Kas jus labiausiai stebina?
– Mane dabar supa akademinė aplinka. Mūsų namai tarp žymiausių pasaulio universitetų – Harvardo ir MIT (Masačusets technologijų institutas). Aplink – vien mokslininkai, tikra mokslo ir protų koncentracija. Man vis dar nuostabu, kad kai sutikto žmogaus paklausi, kuo jis užsiima, kas antras atsako esąs mokslininkas. Vyro aplinkoje bendraujame su daugybe nepaprastai įdomių žmonių. Man tai nuostabus naujas pasaulis.
– Ar dėl kalbos barjero nesunku su jais bendrauti? – Lietuvos lygiu mano anglų kalba buvo labai nebloga. Vis dėlto gyvenimui Amerikoje to pasirodė per mažai, reikėjo persilaužti, kad jausčiausi patogiai. Anglų kalbos žinias tobulinu, stengiuosi daug bendrauti, skaityti knygas. Už tai išmokau klausytis.
– Nesijautėte vieniša?
– Man ten labai trūksta savo aplinkos ir baleto žmonių. Tam, kad patekčiau tarp Amerikos baleto žmonių, reikia laiko. Nors daug kas sako, kad Amerikoje žmonės paprasti, iš tiesų jaučiu tam tikrą jų atsargumą, tarsi nenorą įsileisti potencialaus konkurento. Šokio mokyklų toje šalyje yra tikrai daug. Ir Bostono baleto trupė yra labai garsi. Čia vyrauja amerikietiškasis baleto stilius, niekada nebuvau jo šalininkė, bet dabar įdomu jį tyrinėti.
Tokių kaip mūsų baleto mokykla Lietuvoje, kuri yra nevalstybinė, Amerikoje yra labai daug. Jie turi daug patirties privačių baleto mokyklų srityje. Lietuva remia ir aukštu lygiu išlaiko vieną baleto mokyklą, rengiančią baleto profesionalus. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda studijų, šokio teatrų, o juose – vaikų, norinčių mokytis šokio, nors tai nėra privaloma.
Manau, šie vaikai, savo gyvenimo aprašyme paminėję, kad, be pagrindinių mokslų, yra mokęsi šokio, pasiekę šio meno aukštumas, turės daugybę pranašumų. Tai labai svarbu.
– Kiek jūsų mokyklose mokosi vaikų?
– Nevalstybinė meno mokykla yra papildomojo ugdymo, taigi nėra privaloma. Todėl vaikų skaičius kinta nuo 400 iki 600. Tai didžiulė mokykla, kurioje dirba daug mokytojų, susietų vienos bendros idėjos. Mes dirbame pagal sistemingas programas – žingsnis po žingsnio. Puoselėjame bendravimo su vaikais, mokymo, pasirodymų kokybę.
– Kaip sugebate išlaikyti vaikų susidomėjimą? Juk pas jus ateina 4–5 metukų vaikai.
– Per metus ar dvejus neįmanoma atskleisti tikro talento ir pasiekti ypatingo susidomėjimo šia meno sritimi. Viskas yra lavinimo reikalas. Vis dėlto kai vaikas po metų pasako, kad baleto jau pasimokė ir dabar eis mokytis piešimo, būna apmaudu. Septynerių metų vaikui sunku suprasti, ar tai, ko mokosi, iš tiesų patinka. Tik devynmetis ar dešimtmetis pradeda suvokti baletą. Deja, pradėjus vienuolikos gali būti jau per vėlu. Labai svarbu reikiamu metu atsidurti reikiamoje vietoje ir atrasti savo meno pasaulį.
Šiandienis baletas – pasaulis, kupinas modernumo, naujovių, stiliaus įvairovės. Norisi išplėsti bendrą žmonių baleto meno suvokimą, išvengiant stereotipų.
– Stiliaus įvairovės kupinas ir projektas „Šok!“, kuriame parodėte iniciatyvą dalyvauti.
– Pamačiusi laidos anonsą ir perskaičiusi konkurso sąlygas pamaniau, kad būtų įdomu jame ką nors nuveikti. Pirmiausia pagalvojau apie savo mokinius, kurie yra įdomios asmenybės ir nepaprastai talentingi. Tokie, kurie sugeba pasirengti ir oriai dalyvauti konkurse, jausdami profesinę atsakomybę. Manau, jie ne tik gabūs savo siauroje srityje, bet ir galėtų atlikti įvairaus stiliaus šokius projekto finale.
Man scenoje žmogus pirmiausia įdomus kaip asmenybė. Jeigu šokis yra natūrali saviraiškos priemonė, tuomet jis visuomet atsiskleis visapusiškai – profesionalumu ir talentu.
– Projekte „Šok!“ buvote tarp profesionalų, padedančių atrinkti finalininkus. Kokį įspūdį padarė šokėjų pasirodymai?
– Žiūrėjau labai susidomėjusi, tačia tokius projektus vertinu atsargiai. Man visada patinka tai, kas tikra. O tokiuose šou neretai išryškėja komercinis atspalvis. Kita vertus, be to neišgyventų nei pasaulis, nei aš pati. Turėjau komercinių projektų ir negaliu sakyti, kad tai neįdomu. Kartais dar ir kaip įdomu.
Konkursas „Šok!“ man pasirodė kultūringas. Ten, kur verda didžiulės aistros, neretai peržengiamos kultūros ir meno ribos, lieka vien komercija. O kas yra komercija televizijoje? Tai siekis užkabinti žiūrovo jausmus, susidomėjimo dirgiklius. Jeigu jaučiama, kad to per mažai, dirginama dar ir dar. Tik vėliau pamatoma, kad jau neskanu. Ir net nekultūringa.
O šis projektas man pasirodė aistringas ir kultūringas.
– Ar labai norėjosi pasakyti šokėjams kokių nors pastabų?
– Pastaruoju metu vis dažniau esu konkursų vertinimo komisijų narė. Ne tik TV projektų, bet ir tarptautinių baleto konkursų. Šį pavasarį buvau pakviesta į tarptautinio regioninio Amerikos baleto konkurso „WBC Open“, kuris vyko Europoje, komisiją. Vien tik išreikšti nuomonę nėra labai įdomu. Truputį palaukus, išklausius kitų žmonių minčių, iš naujo pergalvojus pirminė tavo paties nuomonė dažnai pasikeičia. Taip atsiranda nauja patirtis, tai savotiška matymo ir vertinimo mokykla.
Gyvenime dažnai elgiuosi kategoriškai. Jau nekalbu apie tai, kad esu įpratusi visuomet išsakyti tiesą. Man svarbu būti nuoširdžiai. Net jeigu ir pakeičiu savo nuomonę, tai pripažįstu sąžiningai, nes tai reiškia, kad šio to išmokau.
Taip buvo ir dabar. Kai buvo renkami finalininkai, dalyviai turėjo atitikti labai daug sąlygų ir reikalavimų. Bet toks šis projektas – čia svarbus ir profesionalumas, ir psichologinis pasirengimas. Be to, į šį televizijos projektą susirinko skirtingo pasirengimo, skirtingo amžiaus dalyviai.
– Ar galėjote vienodai vertinti ir aštuonerių metų vaikus, ir brandesnio amžiaus profesionalus?
– Jeigu komisija yra profesionali ir sąmoninga, tuomet tai įmanoma. Visuomet atskirsi ypač talentingą vaiką nuo vidutiniškai talentingo suaugusiojo. Suprantama, vaikams atlikimo technikos reikalavimai yra kitokie, bet kadangi komisiją konsultavo profesionalai, jie gali pakomentuoti, kurį profesinį savo žanro lygmenį yra pasiekęs vaikas arba suaugusysis ir kiek jis įdomus pagal savo amžių.
Štai po vieno pasirodymo komisijos nariai susiginčijo, ar vaikai gali šokti rumbą – seksualų ir jausmingą šokį. Tačiau netrukus diskusija nukrypo ne į patį šokį, o į vaikų gabumus ir meistriškumą. Manau, abi ginčo temos labai įdomios. Puiku, kad apie tai diskutuojama. Gerai, kad šiame projekte dalyvius vertina skirtingų šokio žanrų profesionalai. Sakykime, daugelį žavi aukšti kojų pakėlimai. Man, kaip balerinai, tai jokio efekto nedaro, nes visos meninės gimnastikos atstovės puikiai atlieka tokius judesius. Tai tėra techninis parengimas. Profesionalas daugelį išmokys tai atlikti, bet tai nėra šokis. Mane labiau žavi jausmas, improvizacija, natūralūs, organiški judesiai, buvimo scenoje prasmė ir meistriškumas. Kai yra daug žmonių nuomonių, išgryninamas tikrasis deimančiukas, kurio čia ir ieškoma.
– Ar dalyvausite to deimanto paieškose iki finalo?
– Deja, jau nebūsiu Lietuvoje. Likusį laiką skirsiu savo pagrindiniam darbui. Man rūpi klasikinis šokis ir Lietuvos baleto ateitis. Iš mūsų šalies baleto šokėjų kartu su atvykėliais galima suburti stiprią tarptautinę trupę. Tačiau jeigu ši trupė neatspindės tautinės baleto mokyklos, kurią sieja bendri ryšiai ir atlikimo stilius, ji nebus įdomi pasaulio baleto kontekste. Taigi man rūpi auginimas – ir atlikėjų, ir žiūrovų.
– Tuomet ar neapmaudu, kad tiek laiko praleidžiate kitoje Atlanto pusėje?
– Jau minėjau, kad daugybę darbų galima atlikti naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis. O mano darbas – ir koordinuoti, ir galvoti, koks kelias yra teisingas. Kai nėra didelės patirties, to kelio reikia ieškoti visur. Patirtis, įgyta Amerikoje, yra labai reta, prabangi. Jeigu tai reikėtų įgyti specialiai, vargu ar būtų įmanoma.
Pati mokiau vaikus nuo 4 iki 18 metų ir suaugusiuosius. Labai gabius vaikus, visų amžiaus grupių. Bet visų mokyti negalėčiau net gyvendama Lietuvoje. Dabar jaučiu, kad turiu ir galiu skirti savo žinias tiesiogiai visiems vaikams, atėjusiems į mūsų mokyklą. Žaviuosi bendravimu su jais. Būna linksma, kai tėvų paraginti jie paprašo su manimi nusifotografuoti ir nepatikliai tampo savo mamas už skvernų klausdami, ar čia tikrai ta pati balerina, kurią matė per televiziją. Juk gyvenime jie mato tik kažkokią tetą, mažai kuo primenančią baleriną. Vaikai visur ir visada mato tikrumą. Su jais visada reikia kalbėti rimtai. Kai pradedu kalbėti su jais šokio kalba, jie manimi patiki. Ir tai yra daugiau nei nusifotografuoti kartu. Baletas – mano didysis gyvenimas. Tai yra tai, ką išmanau, ką jaučiu ir kuo gyvenu. Man nepabosta juo domėtis, žiūrėti, į ką jis transformuojasi, kas vyksta jo pasaulyje. Juk tai mano pasaulis.
– Ar į jį daugiau niekas negali įsiterpti?
– Jei kalbame apie hobį, aš jų turiu. Stengiuosi nebūti ribotas žmogus. Dauguma baleto atstovų daug laiko atiduoda savo profesijai, mažai jo skiria pasauliui. Aš dabar laiko turiu daugiau.
Pirmiausia man labai įdomūs žmonių santykiai ir bendravimas. Tai yra didžiulė erdvė – kur ir ko mokytis. Baigdama balerinos karjerą rinkausi naujus profesinius mokslus – sprendžiau, ar pasirinkti meno vadybą, ar vaikų pedagogiką. Po vidinių svarstymų pasirinkau klasikinio šokio aukštojo mokslo studijas.
Kita labai dominanti sritis – įvairios technologijos. Esu kompiuterio žmogus. Stengiuosi žingsnis po žingsnio mokytis naujų, nepažįstamų dalykų. Šalia mano namų yra miesto TV kanalo studija, kur galima lankyti kursus, mokytis muzikos videoredagavimo ar muzikinių filmų kūrimo. Pati kuriu mūsų mokyklos medijos pristatymus. Ši sritis man įdomi. Man norisi vizualiai perteikti šokį, matyti jį kitu žvilgsniu. Iki šiol maniau, kad tai neįmanoma, kad šokis vertingas tik atliekamas gyvai. Dabar žaviuosi technologijomis mene. Nenoriu užsidaryti tik savo teatre. Baletas, šokis – akimirkos menas, kai žiūrovas sėdi salėje ir gali pajusti atmosferą, energetiką, vibraciją. Taip manau ir dabar, bet pripažįstu, kad baletas šiandien įdomus savo sinteze su televizija, vaizduojamuoju menu, specialiaisiais garso ir vaizdo efektais. Ne veltui vienas iš garsių filmų, kuriame naudojamos 3D technologijos, yra apie vokiečių choreografę Piną Bausch. Kodėl kūrėjai pasirinko šokį? Nes pasakojimą apie žmogų per šokį galima perteikti labai įspūdingai.
– Ar jus su vyru domina tie patys dalykai?
– Jis – chemikas, dirba biotechnologijų kompanijoje. O sieloje ir gyvenime jis yra tikras menininkas. Jis labai gerai fotografuoja, rengia savo parodas, bando fotografijoje susieti įvairias technologijas. Neslėpsiu, tuo užsikrėčiau ir aš. Taip pat mus sieja meilė klasikinei muzikai. Draugystę pradėjome nuo pokalbių ir bendravimo – man buvo įdomu, kad su mokslininku galiu diskutuoti apie klasikinę muziką, apie meno prasmingumą, kūrybingumą. Kartu bandome įgyvendinti bendrus projektus. Vienas iš įspūdingų pavyzdžių – prieš pusmetį sukurti plakatai, pristatantys baleto spektaklį. Dainiaus sukurtos kompiuterinės programos fotomozaika žavėjo ir stebino ne vieną praeivį Vilniaus ir Kauno gatvėse. Dainius sako, kad jam įkvepiu kūrybinės drąsos, o man atrodo priešingai. Drąsa kūryboje yra labai retas ir reikalingas dalykas. Manau, esu nedrąsi, bijau pasielgti netradiciškai, bijau suklysti, fantazuoti. Laikau save labai racionaliu žmogumi. Bet iš kur atsiranda ta drąsa? Galbūt būtent iš bendravimo, palaikymo ir bendros minties?
Dabar esu susižavėjusi mokslininkais. Kad žinotumėte, kiek ten kūrybos! Jų atradimai dažnai grįsti nestereotipiniu mąstymu. Kiek ten reikia drąsos ir kantrybės. Turi sugalvoti ir išdrįsti pasielgti netradiciškai.
Tos drąsos linkiu visiems. Linkiu, kad neužsidarytume savo nedidelės šalies rėmuose, kad išeitume į pasaulį. Talentų atsiranda visur ir visada. Lietuviai yra labai talentingi žmonės, bet to nepakanka. Reikalingas įdirbis, kad galėtum atsiverti ir taptum įdomus pasauliui. Ir nesvarbu, ar esi menininkas, ar mokslininkas. Net ir talentingam žmogui reikia mokytis, įgyti meistriškumo. Tam reikia sąlygų, galimybių, pastangų, o tada jis sprogs, atsiskleis kaip žiedas.
Parketas kaista
- Nacionaliniame šokio talentų konkurse „Šok!“ prasidėję pusfinaliai persikėlė į LRT Didžiąją studiją. Šį sekmadienį bus rodoma antroji iš penkių pusfinalio laidų. Pritaikius įspūdingą apšvietimą ir trypiant miniai žiūrovų šokėjai atlieka išlikimo šokį. Iš devynių pasirodžiusių tik du talentingiausi laimės teisę šokti finale.
- „Tai, kas buvo, atrodo kaip repeticija, palyginti su prasidėjusia aršia kova tarp talentingiausių „Šok!“ dalyvių“, – sako šokio talentų konkurso teisėja Jūratė Sodytė.
- Šokių mūšio lauką, kuriame kaunasi jau pripažinti talentai bei naujai atrasti šokio grynuoliai, nuo šiol stebi ne tik teisėjų ketvertas – Gytis Ivanauskas, Jūratė Sodytė, Birutė Letukaitė ir Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas. Šalia griežtųjų „Šok!“ vertintojų – visų įmanomų šokių stilių vilkai, profesionalūs choreografai, kurie tars svarų patariamąjį balsą teisėjams.
- „Šokio profesionalų plejada, kurioje – Eglė Špokaitė, Karina ir Saulius Skambinai, Olegas Staniulionis, Ineta Stasiulytė ir Deividas Meškauskas, Kęstutis Baranauskas, Karina Voropaj bei kiti šokio meistrai, atrankose atrinktus dalyvius sijoja pro dar smulkesnį sietelį. Priešaky – tikrai rimta kova“, – apie iki raudonumo įkaisiantį parketą lapkritį, kai prasidės tiesioginės finalo transliacijos, įspėjo „Šok!“ režisierius Vygintas Prebergas. - Finale varžysis 10 per 5 pusfinalius atrinktų dalyvių. Vieną dalyvį papildomai išrinks portalo lrytas.lt skaitytojai. Profesionalių choreografų parengti finalininkai dėl geriausio Lietuvos šokėjo vardo kovos šešiose laidose. - Nacionalinio šokio talentų konkurso „Šok!“ laimėtojas paaiškės prieš pat Naujuosius metus.
