– Jau daugiau kaip dešimt metų esate televizijos ir radijo laidų vedėjas. Kaip šis darbas atsirado jūsų gyvenime?
– Kartais mane pavadina žurnalistu, bet aš visada pabrėžiu, kad esu laidų vedėjas. Esu baigęs režisūrą. Pomėgis bendrauti – amžinatilsį mamos palikimas, retorikos dovana – iš amžinatilsį tėvo. Pamenu, draugai jo visada prašydavo skelti anekdotą, nes jis tai puikiai sugebėjo. Jo humoras buvo subtilus, su paslėpta prasme, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
– Jūsų tėvas buvo tremtinys, politinis kalinys. Kada jis sukūrė šeimą?
– Jį ištrėmė 15-os, o į Lietuvą grįžo jau subrendęs vyras. Jis grįžo 1959 m., o aš gimiau 1964 m. Esu vienturtis. Mano tėvas buvo akušeris-ginekologas, chirurgas. Jis buvo kategoriškas. Sakydavo: iš ruso – nė kapeikos.
Kyšių neėmė. Užtat dirbo nuo 8 val. ryto iki vėlaus vakaro. Mamos tarnyba – irgi nuo ryto iki vakaro. O aš – darželyje.
– Savaitiniame?
– Ir tokiame.
– Kokie žmonės supo jus vaikystėje?
– Senoviniai inteligentai – visi vienaip ar kitaip susiję su tremtimi.
– Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?
– Ryškiausi prisiminimai yra iš poilsio Nidoje – atostogaudavome aš, tėvas ir mama. Tėvas labai mėgdavo gulėti paplūdimyje, o mama – ne.
Aš paveldėjau tėvo pomėgį – galiu iki beprotybės žiūrėti į jūrą. Kaskart pasibaigus atostogoms keikiu Lietuvos klimatą ir svajoju gyventi Ispanijoje, kur nereikia galvoti apie šildymą, sandarinti kiauro buto.
– Koks esate tėvas vienturtei Arnei, kuriai po poros mėnesių sueis penkeri?
– Beprotis. Fantastiškai myliu, bet nelepinu. Kita vertus, griežtumas – tik poza, iš tiesų leidžiu viską.
– Kartais vyrai, kol neturi vaikų, tėvystę įsivaizduoja pernelyg šviesiai. Ar jums nenukrito rožiniai akiniai?
– Man viskas dar šviesesnėmis spalvomis nusidažė. Kai tokiame amžiuje susilauki vaiko, esi įpareigotas jaustis daug jaunesnis, nei esi.
Aišku, ir taip neatrodau ir nesijaučiu senas. Neketinu vaikščioti su kostiuminėmis kelnėmis ir kaklaraiščiu vien dėl to, kad man tiek metų. Aš prastas auklėtojas, bet matau, kad jai esu autoritetas. Ji mane myli ir gerbia – ko daugiau reikia? Visais praktiniais reikalais daugiau rūpinasi žmona.
Arnė lanko darželį, nes iš mūsų pažįstamų mažai kas turi tokio amžiaus vaikų. Pabendrauja su kaimynų vaikais, bet šiaip auga tarp suaugusiųjų.
– Pats vaikystėje buvote išdykęs. Ar duktė į jus panaši?
– Visi sako, kad DNR tyrimo daryti nereikia. Kai pastebiu blogų jos savybių, sakau, kad tai iš mamos, kai gerų, sakau – mano. (Juokiasi.)
Pats buvau žiauriai išdykęs. Arnė irgi padūkusi, bet pabendravusi su vaikais nori pabūti viena – jai nereikia nuolatinio šurmulio. Manau, tuo irgi panaši į mane.
– Ką veikia jūsų žmona Ramunė?
– Augina vaiką ir padeda man rengti laidą kaip prodiuserė.
– Esate sakęs, kad 2003-iųjų liepos 4 dieną pats Dievas jums atsiuntė būsimą žmoną. Koks dabar būtų buvęs A.Klivečka, jei to nebūtų įvykę?
– Man baisu apie tai net pagalvoti. Rimtai. Niekas netiki, kad per dešimt metų mes nebuvome susipykę. Žinoma, kibirkščių būna, bet jos trunka 10–15 minučių.
Juokiuosi iš psichologų, kurie rašo apie krizes, ištinkančias porą po trejų, penkerių ar septynerių metų. Man tai netinka. Mes su žmona visada kalbamės, ir kalbamės apie viską. Mitas, kad santykiams reikia paslapties. Paslaptis, neduok Dieve, gali virsti įtarumu.
– Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė, kai vedėte?
– Seniau būdavo – atsikėlei, nusiprausei, kavos atsigėrei, išvažiuoji ir trainiojiesi visą dieną. Toks beprasmis zyliojimas, kaip musės. Dabar tikslas yra namai. Manęs nebeslegia buvimas ten. Atsimenu, prieš daugiau kaip 10 metų žiūrėdamas į savo draugus ir jų vaikus susimąsčiau – negi viskas?
Kai dirbau didžėjumi, buvo vakarėlių, klubų, bet visa tai atsibodo. Dabar sieloje ramu. Aš noriu grįžti į namus. O kiek pažįstu tokių, kurie ieško pretekstų, kad tik nereikėtų grįžti.
– Yra manančių, kad neturėti vaikų, nesituokti – kur kas daugiau pliusų.
– Šiuo klausimu esu konservatyvus ir senamadiškas. Kaip jie nori, taip tegul daro – aš jų nesmerkiu. Mano nuomone, jei jau sutikai savo antrąją pusę, reikia apsikeisti ir žiedais, ir parašais.
Ir man labai malonu, kad mano žmona yra Klivečkienė, o ne Klivečkė. Visą gyvenimą mačiau, kaip puikiai sutaria mano tėvai ir, kol būsiu gyvas, man tai bus geriausias pavyzdys.
Net po armijos, kai sirgau ilgalaike alkoholine depresija, visada gerbiau savo tėvus.
– Vis dar mėgstate svaigiuosius gėrimus?
– Nesu abstinentas, mėgstu išgerti. Ir tai nėra paslaptis.
Aišku, dabar nebe taip, kaip jaunystėje, o ir amžius neleidžia. (Juokiasi.) Vis dėlto man smagu pasėdėti su draugais ir išlenkti buteliuką.
Turiu taisyklę – niekada negeriu dieną prieš darbą. Nėra baisesnio dalyko, kai ateinu į laidą ir negaliu pasakyti to, ką noriu.
Sykį po gimtadienio teko vesti radijo laidą, bet bent jau veido nesimatė.
– „Sąmokslo teorija” atsirado kaip radijo laida. Kaip ji pasikeitė iki šių dienų?
– Į radijo eterį lygiai taip pat kviesdavau politikus ir griežtai, atvirai juos kamantinėdavau. Paskui prodiuseris Rolandas Skaisgirys pasiūlė perkelti laidą į televiziją.
Tokią „Sąmokslo teoriją”, kokia yra dabar, suformavo patys politikai. Anksčiau buvo šou elementų, merginų, kurios nešiojo prizus, užduočių. Tačiau kai kuriuos valdžios atstovus tai atbaidydavo. Dabartinis variantas, manau, geresnis.
– Kokia šios laidos misija? Spausti politikos pasaulio pūlinius?
– Neišspausi, tai šunvotės. Paviršiuje mes matome tik paraudimą, o infekcija slepiasi giliai. Be preparacijos to nepamatysi.
Mano misija – sukelti abejonę, išsklaidyti aklą pasitikėjimą. Tai priverčia analizuoti, kad viskas nėra tikrai taip, kaip bandoma parodyti.
– Esate įtarus?
– Savo žmona pasitikiu šimtu procentų. Galbūt dar pora žmonių, bet visur kitur visada reikia ieškoti pakištos kojos.
– Ką manote apie lietuvių pilietiškumą?
– Manau, kad ne pilietiškumo mums trūksta. Matau nusivylimą. Žmonės suvokia: ar eis, ar neis piketuoti, niekas nepasikeis. Baisu, kai žmogus tampa abejingas. Mūsų valdžia puikiai sugebėjo rasti silpnų vietų, kuriomis galima manipuliuoti. Ir tai ne sąmokslas. Tai realybė.
– Laidos simbolis – skorpionas. Jaučiate meilę voragyviams?
– Neprisimenu, kodėl jis tapo laidos simboliu. Gal dėl to, kad gelia. Mūsų politinis gyvenimas – nuodai. Esame jų pripurkšti.
Buvo laikas, kai studijoje terariume laikėme gyvą skorpioną ir po kiekvienos laidos veždavausi jį namo. Nejausdavau jokios baimės. Dabar tiesiog dovanojame politikams skorpiono skulptūrėlę. Tai tapo laidos emblema.
– Panašiai kaip auskaras yra tapęs jūsų emblema. Kaip jis atsirado?
– 1991 metais vyko vienas pirmųjų tarptautinių muzikos festivalių. Susidraugavome su italų roko grupe. Po vakarėlio žiūriu – ausis ištinusi, joje – auskaras su kryželiu. Pasirodo, pakaitinta adata pradūrė man ausį, bičiulis italas išsiėmė auskarą iš savo ausies ir įvėrė man. Nuo to laiko ir nešioju.
Maždaug prieš 10 metų jį pamečiau ir kelias dienas labai nervinausi, kol įsivėriau kitą. Dabar nebejaučiu tokio prieraišumo. Galėčiau bet kada jį išsiverti. Aš jo nematau ir nejaučiu.
– Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?
– Vilkiu tai, kas man patogu ir gražu. Esu sustingęs laike, maždaug aštuntajame dešimtmetyje. Namuose klausausi britų radijo stoties, kuri groja tik to laikotarpio muziką.
Kerpuosi kartą per mėnesį pas tą pačią bičiulę kirpėją Jūratę. Kai rengiamės laidai, stilistei visada sakau – daryk, kaip tau geriau. Nesu pretenzingas.
– Ir vis dėlto gal yra sritis, kuriai nedarote išimčių?
– Vienintelio dalyko nemėgstu – būti nesiskutęs.
– Ir negalite gyventi be šuns?
– Turėjau dobermaną. Per trylika jo gyvenimo metų įpratau su juo daug vaikščioti. Užmigdėme, nes jis kentė dėl širdies nepakankamumo.
Nusprendžiau, kad Arnei reikia šuns, bet ieškojau tokio, kad tiktų ir man. Išsirinkau pinčerį, nes jis atrodo tarsi 5 kartus sumažinta dobermano kopija. Bičiulis patvirtino, kad su juo galėsiu eiti nors ir į pasaulio kraštą. Rytais pasivaikščiojame 5 kilometrus miškais, vakare dar 3 kilometrus einame pasiimti Arnės iš darželio.
Dabar jam treji metai. Jis tikras banditas. Jei randa ne vietoje padėtą bandelę, nugvelbia ir suėda. Kai Arnė rankoje nešasi saldainį, jis šokinėja ir laižo. Namuose – kaip katinas, mėgsta būti ant rankų. Lauke pasišiaušia ir kėsinasi perkąsti gerklę kad ir vilkšuniui.
Šunų dresūra nesidomiu, tiesiog pasiimu ir auginu.
– Įsivaizduokite, kad jūsų sąskaitoje – 20 milijonų JAV dolerių. Ką veiktumėte?
– Gyvenimo svajonė! Atsistoju ant Trijų Kryžių kalno, išsinuomoju garso stiprinimo aparatūrą ir pasakau: „Sudie, Lietuva!”
Nusipirkčiau Ispanijoje nedidelį viešbutį, kavinę, pasiimčiau žmoną, Arnę, jos krikšto tėvus ir išvažiuočiau. Na, gal ne iš karto. Kol susiruoščiau išvykti, dar spėčiau padrumsti čia vandenis.
– O jeigu rytoj pasaulio pabaiga?
– Apie tai ne kartą esu galvojęs. Neramu tik dėl dviejų žmonių – Ramunės ir Arnės. Aš pats per gyvenimą patyriau ir fantastiškų linksmybių, ir fantastiško populiarumo – visko. Tad bijau tik dėl žmonos ir dukters, nes joms dar viskas prieš akis.
– Yra toks klausimas: dešra ar šokoladas?
– Šokoladas. Būtinai pieninis.
Yra keli nejudinami dalykai: pieninis šokoladas, kava su pienu, baltasis pusiau sausas vynas ir balta, be jokių prieskonių degtinė.
