Septynerius metus vos ne kasdien šmėžavusi televizijos ekranuose, nuo šio rudens esu be eterio.
Jauniems žmonėms televizija yra saldus masalas, viltis susikurti laimingą gyvenimą. Bet aš nebenoriu savęs barstyti bet kur. Perbėgu televizijos kanalus ir nematau ten nieko įdomaus. Savo vertę vis dar jaučiu, sėkmingai dirbu Šiaulių dramos teatre.
Televizija yra vampyras, o teatre pasikrauni energijos.
Atėjo metas pailsėti nuo eterio. Manau, jog tai teisingas žingsnis. Reikia, kad žmonės tavęs pasiilgtų, o ne nuolat save visur kaišioti.
Pirmaisiais mėnesiais mėgavausi ramybe. Po to trumpam buvo užplūdęs keistas nerimas, stebėjausi, kodėl manęs niekas neatakuoja skambučiais.
Esu išprotėjusi darboholikė, tad kurį laiką vaikštinėjau po butą kaip vilkė.
Kai prasidėjo televizijos sezonas, nurimau, nes suvokiau, jog nėra nė vienos laidos, kurioje norėčiau dirbti.
Vasarą išmokau nardyti. Dabar svajoju gauti naro licenciją.
Daugiausia laiko praleidžiu Šiauliuose, daug rečiau migruoju po Lietuvą.
Mano ir vyro gyvenimo ritmas šiemet pasikeitė. Aurimas įstojo į magistrantūrą Vilniaus universitete, studijuoja kultūros vadybą. Du kartus per savaitę jis vyksta į paskaitas Vilniuje. Labai džiaugiuosi jo sėkme.
Sužinojęs, kad nebedirbsiu televizijoje, Aurimas apsidžiaugė. Jam patiko mintis, jog daugiau laiko būsiu namuose ir kasdien ruošiu valgyti.
Bet dabar neruošiu, nes Aurimas pradėjo storėti. Susirūpinęs savo išvaizda, pusiau juokais jis uždraudė man dažnai sukiotis virtuvėje.
Žmonės, vieną dieną stovėję ant garbės pjedestalo, o kitą nukelti ant žemės, neretai patiria stiprių išgyvenimų, vos ne gėdos jausmą.
Aš to nepajutau. Gal kas nors panašaus būtų nutikę, jei be televizijos neturėčiau jokios kitos veiklos, jei neturėčiau draugų, vyro.
Nesijaučiu nevykėlė, kad šiuo metu nesu televizijoje, bet jei išmestų iš teatro – jausčiausi blogai.
Ruduo – melancholiškas metas. Žmones, kurie patiria didesnių ar mažesnių gyvenimo pokyčių, niūrus vaizdas už lango dar labiau veikia.
Tokiomis akimirkomis reikia kuo nors užsiimti. Pavyzdžiui, atsiversti žodyną ir mokytis naujos kalbos. Būtina išsiaiškinti tikruosius savo norus, o ne pulti į depresiją.
Pastaruoju metu labiausiai bėgu nuo negatyvios aplinkos, piktų, pagiežingų žmonių. Man nepatinka, kai aptarinėjami kitų žmonių likimai. Tai prilygsta puikybei, kuri yra nuodėmė.
Reikia pačiam kurti pozityvius tikslus, o ne laukti, kad kas nors kitas ant padėklo tą džiaugsmą atneš.
Dabar mano rytas prasideda nuo kavos. Paskaitau elektroninius laiškus. Palaukiu, kol atsikels vyras, nes jis mėgsta ilgiau pamiegoti. Visada padarau pusryčius, prie stalo aptariame dienos darbus. Einu į repeticiją ar į spektaklį.
Nesirgau žvaigždžių liga ir tikriausiai jau per vėlu jos tikėtis. Šiek tiek gailiuosi. Kuo esi atviresnis ir nuoširdesnis, tuo lengviau galima sužeisti širdį. O kai užsidarai, dėvi arogancijos kaukę, kitiems atrodai stiprus, vertas pagarbos.
Kažkada maniau, jog reikėtų tapti pasipūtusia, iš aukšto į visus žiūrinčia persona. Bet man tai nepavyko.
O jei atvirai, dabar didžiuojuosi savimi. Viskas, kas tikra, yra vertinga.
