Šeimos dramą išgyvenanti atlikėja nepraranda optimizmo ir humoro jausmo.
„Nėra man taip blogai, kad reikėtų siųsti užuojautas ar drąsinamąsias žinutes: „Laikykis!” – nusijuokia Natalija. – Atsitiko taip, kaip atsitiko. Galų gale aš viską išgyvenau gerokai anksčiau, man ši žinia nėra tarsi perkūnas iš giedro dangaus.”
Apie tai, kad braška Bunkų santuokos pamatai, kalbėta jau vasarą. Nors pora viešai bandė neigti skyrybas, tikrovė jau ir tuomet buvo kitokia – sutuoktiniai gyveno atskirai. Vasarą Natalija su sūnumi įsikūrė pajūry, Klaipėdoje, ir su merginų grupe „Pop Ladies” koncertavo visoje Lietuvoje. Jos vyras Danielius dirbo Vilniuje.
Birželio 14-ąją, per antrąsias vedybų metines, romantiškai prie žvakių pora nesėdėjo.
– Skyrybos neišvengiamai susijusios su sunkiais išgyvenimais. Ar pavyko užgniaužti jausmus? – paklausiau N.Bunkės.
– Nuo tokių dalykų geriausiai gydo darbas. Visą praėjusią vasarą dirbau kaip arklys – su grupe „Pop Ladies” kartais koncertuodavome penkis kartus per parą. Aš nepavargau, priešingai, mėgavausi.
O dėl Danieliaus – šiam žmogui esu labai dėkinga už tai, kad turiu nerealų sūnų, kuris man atperka viską.
– Ar sūnus suvokia, kad jo tėvai skiriasi?
– Sūnus niekada nėra matęs, kad labai sieločiausi ar verkčiau dėl to, jog mūsų su vyru keliai išsiskyrė. Niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad jo tėtis ir mama gyvena atskirai.
Manau, ir po skyrybų sutarsime gerai. Lygiai taip, kaip gerai sutariu su Deivydu Zvonkumi.
Aišku, šimtu procentų garantuoti negaliu. Kartais gyvenimas ima ir pasijuokia. Tačiau bent kol kas mes sutariame puikiai.
– Ar sutariate ir dėl sūnaus priežiūros?
– Kristupas – mūsų abiejų vaikas, ir aš džiaugiuosi, kad Danielius dažnai pasiima sūnų. Jie puikiai sutaria, smagiai pramogauja, vaikšto į kiną arba būna namuose. Jis lygiai taip pat auklėja vaiką, kaip ir aš.
Žinoma, kai abu užsiėmę, vaikas būna su aukle – Kristupas pripratęs ir prie jos. Tačiau dabar, kol nedalyvauju jokiame televizijos projekte ir turiu daugiau laisvo laiko, su sūnumi būnu dažniau, važiuojame pas senelius, aplankome tetą Kristiną (dainininkės sesuo K.Ivanova. – Red.). Auklė jį prižiūri tik tuomet, kai man reikia koncertuoti.
O kartais per mano koncertus su sūnumi būna jo tėvas. Danielius su juo praleidžia tikrai daug laiko ir aš dėl to džiaugiuosi.
– Ar didelis užimtumas ir koncertinė veikla nepakišo kojos šeimos stabilumui?
– Manau, kad šeimą sukūrę žmonės turi derinti savo veiklą. Juk daugybėje šeimų dirba ir moteris, ir vyras.
Galbūt mano darbas šiek tiek skiriasi nuo įprasto. Aš kartais būnu tris dienas laisva, o kartais dirbu kone ištisą parą. Taigi, kaip ir visi žmonės, turiu savo darbo valandų skaičių, tik jos kitaip išdėliotos.
– Net ir kalbėdama apie skyrybas laikotės tvirtai. Esate stipri moteris?
– Taip, esu labai stipri moteris.
– Ir niekada nebūnate sentimentali? Per šį laikotarpį sugebėjote taip užgniaužti jausmus, kad niekas nieko nepastebėjo?
– Iš tiesų mes nelabai tai ir slėpėme. Artimiausi draugai viską žinojo, o viešumoje kartais draugiškai pasirodydavome kartu. Mes ir dabar drauge einame į renginius, vakarėlius, nevengiame vienas kito ir nesielgiame taip, tarsi būtume nepažįstami. Štai neseniai buvome Jogailos Morkūno 40-mečio gimtadienyje, kurį jis šventė Vilniaus oro uoste.
Esu ne kartą sakiusi ir po pirmųjų skyrybų – kodėl manoma, kad du žmonės, gyvenę kartu, išsiskyrę negali gražiai bendrauti ir sutarti? Juk jeigu mes mylėjome vienas kitą, argi dabar negalime bent jau gerbti vienas kito? Kodėl negalime kartu leisti laisvalaikio? Juk mes turime bendrą vaiką!
Net jei ir neturėtume – štai su Zvokumi bendro vaiko neturime, bet puikiai sutariame ir gražiai bendraujame. Tą žmogų labai gerbiu ir nuoširdžiai linkiu jam laimės.
Įsivaizduoju, kad daug žmonių manęs nesupranta, o gal net tikisi, jog dabar iš nuoskaudos apie Bunkų jau kaip drėbsiu, tai drėbsiu, nes neva yra už ką. Bet ne. Aš jį gerbiu ir, kaip jau sakiau, esu labai dėkinga už nuostabiausią dalyką pasaulyje – už sūnų.
– Ar manote, kad niekada nepratrūksite?
– Tikrai ne. Taip jau atsitiko, kad pasukome skirtingais keliais, bet dėl to gyvenimas nesibaigia, jis tęsiasi. Gyvenimas yra labai gražus.
Mes turime kojas, rankas. Mes matome, girdime, mūsų vaikas sveikas, o tai labai daug. Yra žmonių, kurie net atsitikus tikrai rimtai nelaimei sugeba judėti į priekį.
O čia? Dėl ko sielotis? Juk nėra taip, kad vaikas neteko tėčio. Kristupas nukentėtų, jei mes su vyru pyktumėmės, o mes puikiai sutariame.
Sūnus net nejaučia, kad kažkas ne taip. Jis pripratęs retsykiais pabūti tai pas tėtį, tai pas senelius.
Be to, su vyru gyvename netoliese, tik skirtinguose Neries krantuose. Vaiką tik reikia pervežti per upės tiltą.
– Apie savo gyvenimą kalbate linksmai ir pakylėtai. Esate optimistė?
– Esu nepataisoma optimistė.
– Ar kada nors verkiate?
– Visko būna. Bet viskas jau praeita, išgyventa.
– Ar jūsų negniuždo tai, kad būsite dusyk išsiskyrusi moteris?
– O kas gali skirdamasis gerai jaustis? Gerai jautiesi tada, kai gyvenime pasiseka. O čia labiau neigiamas dalykas, bet visur stengiuosi įžiūrėti gerąsias puses ir neapsikrauti blogomis emocijomis. Vis padrąsinu save: „Ei, aukščiau nosį!” Juk sakoma, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius.
Be abejo, kartais susimąstau, gal man kas nors negerai. Juk niekada nebūna vieno kalto.
Taip, galbūt įtakos mūsų santykiams turėjo įtemptas mano darbo grafikas, o gal kiti veiksniai. Yra taip, kaip yra.
– Dviejų žmonių interesai gali skirtis, bet ar buvote artimi sielomis?
– Mes turėjome daug panašumų, bet taip pat ir daug skirtumų.
– Esate išvaizdi moteris, sulaukiate vyrų dėmesio. Ar pavydas nebuvo jūsų santykių palydovas?
– Tikrai ne. O dabar vyrų dėmesys man tikrai nėra svarbus, svarbiausia – sūnus ir darbas.
Visa kita – kažin kelintoje vietoje. Manau, dabar man ilgai norėsis pabūti vienai ir pasinerti į visiškai kitus dalykus. Laikas su vyrais padaryti pertrauką.
– Ar per tą pertrauką nersite į kokius nors projektus?
– Užuominų yra, tačiau norisi atidžiau atsirinkti ir daryti tai, kas pačiai smagu ir įdomu.
– Viena iš tų sričių turbūt televizija?
– Taip, man labai patinka būti laidų vedėja.
– Tikėtina, kad dabar dažniau būsite televizijos viešnia – jūsų skyrybų istorija duos peno įvairioms laidoms. Ar ketinate jose dalyvauti?
– Ne kiekviena laida man priimtina. Laidose, kurios parodys mane normaliu kampu, dalyvausiu. O jei laida man iš principo nepatinka, kodėl turėčiau joje dalyvauti ir daryti tai, ko nenoriu?
Galiu išduoti, kad su grupe „Pop Ladies” ketiname dalyvauti „Eurovizijos” dainų konkurso atrankose. Jau turime idėjų, kaip sužibėti. Šįsyk būsime gerokai pasikeitusios.
– Jei šiame gyvenimo etape darysite tik tai, ką norite, su liūdesiu kovoti nereikės?
– Tikrai ne. Viskas man gerai. Neliūdžiu ir viena, be to, viena būnu retai, dažniausiai šalia – sūnus. O vakarais, kai jis užmiega, griebiuosi darbo.
Tad liūdėti tikrai nėra kada. O ir nelabai yra dėl ko.
Trykšta gera nuotaika
Pokalbio pabaigoje Natalija į namus įleido sūnaus pasiimti atvykusį Danielių.
Šis, nugirdęs paskutinę jos frazę, juokdamasis nusistebėjo: „Kaip nėra dėl ko liūdėti? O dėl manęs? Na, aš tau tuoj parodysiu!”
„Štai taip mes ir bendraujame”, – juokdamasi pokalbį baigė dainininkė.
Abiem – antroji santuoka
Natalija ir Danielius Bunkai susituokė 2011 metų birželio 14-ąją. Tų pačių metų rugpjūtį porai gimė sūnus Kristupas.
Abiem tai buvo antroji santuoka.
2005 m. moteris buvo ištekėjusi už muzikanto ir kompozitoriaus Deivydo Zvonkaus. Pora išsiskyrė 2010 m.
D.Bunkaus buvusi žmona Inga Bunkienė yra vieno Vilniaus viešbučio pardavimo direktorė.
Nei viena, nei kita pora iš ankstesnių santuokų vaikų neturėjo.
