Prancūzijos pilimis E.Skerstonas žavisi jau daug metų. Vyrą ypač keri jų išskirtiniai interjerai, menantys romantika apgaubtą praeitį.
„Pilys – prarasto estetiškumo idealas, istorinės romantiškumo buveinės”, – pagyrų Prancūzijos pilims negailėjo estetas.
Apie pilis ir jų gyventojus Eugenijus gali kalbėti valandų valandas. Šiais didingais architektūros kūriniais daugelis susidomi dar vaikystėje, kartu su pasakomis.
„Ta vaikystės iliuzija tebesklando vaizduotėje ir tuomet, kai jau esame brandaus amžiaus. Būti pilies šeimininku visais laikais reiškė kitokį nei įprasta gyvenimą”, – aiškino pašnekovas.
Eugenijaus pažintis su Prancūzijos pilimis kadaise prasidėjo nuo susitikimo su šampanu prekiavusiu prancūzu Jacques’u Brigout. Jis pakvietė lietuvį apsilankyti vienos žinomos prancūzų manekenės rengiamoje aristokratiškoje pramogoje – karališkojoje medžioklėje.
„Atradau pasaulį, kurio net sapnuose nebuvau regėjęs! Tai buvo elnio speitimas nuostabiose Somiūro apylinkėse. Ten prie Luaros upės stūkso nuostabi XIII amžiaus pabaigoje baigta statyti Anžu kunigaikščių pilis”, – pasakojo išskirtinių kelionių mėgėjas.
Tuomet lietuvio susižavėjimo šūksniams neliko abejingas ir jį pakvietęs prancūzas – pasiūlė Eugenijui apsilankyti jų draugų pilyje.
Užsimezgė draugystė. Po truputį E.Skerstonas susipažino su kitų pilių šeimininkais ir su jais bendrauja iki šiol.
„Į pilis įmanoma patekti ir be pažinčių, tačiau galėsite pamatyti tik turistams skirtas pilių erdves. Tai, žinoma, labai įdomu. O man įdomiausia bendrauti su pilių šeimininkais, klausytis jų istorijų, matyti pašaliniams neprieinamas erdves. Būdamas geras jų draugas išgirstu ir šeimos paslapčių”, – pasakojo Prancūzijos kultūros žinovas.
Jam pasisekė atrasti puikią bendravimo formulę. E.Skerstonas stengiasi pamiršti, kad kalbasi su išskirtinių rezidencijų šeimininkais, jis bendrauja su prancūzais jų gimtąja kalba kaip su įdomiais bičiuliais.
* * *
Susidraugavęs su išskirtinių rezidencijų savininkais lietuvis ne kartą sėdėjo ir prie bendro pusryčių bei pietų stalo, dalyvavo šventėse, nakvojo pilyse.
„Pilyje tikrai sapnuoju saldesnius sapnus! Atsibundi ir galvoji: gal vis dar sapnuoju? Už lango – besidriekiantys miškai, tyvuliuojantys vandens telkiniai, paukščių čiulbėjimas. Visa tai nuteikia romantiškai.
Prie nuostabiai dekoruoto pusryčių stalo juokais su šeimininkais bendraujame kaip kadaise kilmingieji. O kokiu humoro jausmu apdovanoti prancūzai!” – šypsojosi E.Skerstonas.
Vieni jų unikalų būstą paveldėjo. Čia gyveno ne viena tos giminės karta, tad kultūrinis ir materialusis paveldas, taip pat ir šeimos istorijos ėjo iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą.
Pilys buvo ne tik kultūros centrai ir didikų gyvenamieji būstai. Čia užpuolus priešui slėpdavosi apylinkių gyventojai. Jie į pilį tiekdavo maistą, dirbdavo dideliame namų ūkyje. Apylinkių gyventojai lankydavosi pilyje per šventes, kai ją supančiame parke buvo linksminamasi. Panašūs renginiai vyksta iki šiol.
Pilių savininkai save suvokė kaip išskirtinius, tačiau dabar padėtis pasikeitė. Mat vien už tai, kad tavo gyvenamoji vieta yra ypač vertinga nuosavybė, negali tikėtis pagarbos, o turi kasdien daug dirbti.
Pirmosios pilys buvo ne tik didiko gyvenamoji vieta, bet ir tvirtovių kompleksai su gynybine funkcija, kuri galutinai prarasta XVII amžiuje.
Tada pilys pradėjo virsti malonumų, pasilinksminimų namais. Šiose rezidencijose buvo rengiami pobūviai, čia buvo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos.
„Pobūviuose buvo rengiamasi išskirtinai, kilmingųjų galimybės buvo kur kas didesnės nei paprastų miesto ar kaimo gyventojų. Keliauti, atsivežti prabangos prekių, valgyti kitokį maistą – šokoladą, egzotiškus vaisius – buvo pilių savininkų privilegija”, – pasakojo E.Skerstonas.
Žmones pilyse supdavo puošni aplinka, tad jie užsakinėjo talentingų dailininkų ir baldžių kūrinius.
„Pilies interjero elementai – baldai, sienų apmušalai gali kainuoti daugiau nei pats istorinis pastatas. Ten sukaupta ir daug kur iki šiol išliko labai vertingų meno kūrinių.
Todėl augdami tokioje išskirtinėje aplinkoje pilis paveldėję šeimininkai norom nenorom perimdavo savitą suvokimą apie grožį, gyvenamosios aplinkos meniškumą. Kilmingųjų namuose buvo puoselėjamos ypatingos tradicijos, bendravimas”, – pasakojo E.Skerstonas.
Pilyse ir jų menėse atsirado etiketas, supratimas apie blogas ir geras manieras, priimtiną ir nepriimtiną bendravimą. Gyvenimas puošniose rezidencijose buvo ir tebėra privilegija. Ypač didelį poveikį jis darė jaunajai kartai.
Senieji pilių savininkai Prancūzijoje šiandien stengiasi nesididžiuoti savo valdomais turtais, atrodyti kaip visi, neišsiskirti. Apie pilį jie kalba ne kaip apie išskirtinį, retą būstą, o tiesiog kaip apie savo namus.
Tačiau ši taisyklė galioja daugiausia rezidencijas paveldėjusiems šeimininkams. Jei tokius namus įsigyja šių laikų turtuolis, jis dažnai garsiai pabrėžia, kad gyvena pilyje.
„Tai tik įrodo, jog tiems, kuriems pilis sunkiai prieinama, ji yra didelė svajonė. Tačiau iš tiesų taip nėra – gyvenimas pilyje suteikia daug daugiau atsakomybės ir pareigų nei malonumų.
Pilių savininkams pavydima, iš jų reikalaujama išskirtinių įsipareigojimų. Man teko girdėti daug nusiskundimų iš jų pačių, kad vis sunkiau sulaukiama kitų žmonių supratimo ir paramos”, – pasakojo keliautojas ir estetas.
Žmonės eina pasivaikščioti į pilių parkus, bet ne visi tausoja privačią nuosavybę. Kartais niokojama augalija, išvartomi suoliukai.
„Visa tai daroma iš pykčio, kurį sukelia pavydas, mat į pilies savininką žiūrima kaip į išnaudotoją. Tokia etiketė neturėtų būti klijuojama – ją panaikino dar prancūzų revoliucija XVIII amžiuje”, – kalbėjo Eugenijus.
Tada daugelis pilių šeimininkų pabėgo iš šalies bijodami sulaukti bausmės vien už tai, kad jie – kilmingi. Po Pirmojo pasaulinio karo susidomėjimas pilimis išblėso, jos buvo pamirštos ir apleistos, o interjerai suniokoti.
Liepsnose ir griuvėsiuose žuvo daugybė vertingų meno kūrinių, apie kuriuos šiandien žinoma tik iš aprašymų, atsiminimų. Revoliucijų ir karų laikais pilys buvo siaubiamos, nes buvo laikomos tironijos arba sotaus, turtingo gyvenimo simboliais. Istoriniu paveldu susirūpinta tik po Antrojo pasaulinio karo.
Šiandien Prancūzijos valstybei priklauso 30 didelių pilių, o privatiems asmenims – daug šių rezidencijų, tik kuklesnių.
Pilių savininkai, norėdami išlaikyti savo namus, turi bendradarbiauti su valstybe. Mažiausiai 40 dienų per metus jie įsipareigoja atverti pilies duris visuomenei.
Žinoma, šeimininkai neprivalo lankytojams atverti visų menių durų – po miegamuosius niekas nelandžioja. Bilietai į tokias pilis kainuoja apie 28 Lt (28 Lt (28 Lt (28 Lt (28 Lt (8 eur)))))us (apie 30 litų).
Eugenijų maloniai stebina kai kurių pilių šeimininkų noras dalintis emociniu ir kultūriniu turtu su vietos visuomene, užsienio svečiais.
„Derybos dėl apsilankymo privačiose pilyse dažnai trunka ilgai. Kartais šeimininkai senyvo amžiaus, šlubuoja jų sveikata”, – paaiškino Prancūzijos pilių žinovas.
Ne visi pilių ar dvarų savininkai noriai atveria savo privačios erdvės duris.
„Nori gyventi ramiai, gyvenk tyliai”, – prancūzų patarlę citavo Eugenijus.
Tylus gyvenimas pilyje, stūksančioje toli nuo greitkelių ir didmiesčių, turi nepakartojamo žavesio. Patekęs į tokias pilis lietuvis jaučiasi pakylėtas dėl jose tvyrančios auros.
Šalia pilies nebūtinai turi stovėti prabangus automobilis. „Ferrari”, „Rolls-Royce” automobiliai arba jachtos – kai kurių pilių savininkų svajonė. Pinigų jiems dažniausiai pakanka tik prabangiai nuosavybei išlaikyti.
* * *
Lietuvis itin domisi pilimis, kurios paveldimos iš kartos į kartą, mat jose sklando autentiška tos šeimos dvasia.
„Tokiose paveldėtose pilyse pulsuoja gyvybė! Šeimininkai žino savo turto istorinę ir kultūrinę vertę, mat nuo mažų dienų buvo „maitinami” ta kultūra, aplinka. Tačiau tik nedaugelis naujakurių suvokia, kokį turtą įsigijo”, – pasakojo estetas.
Būna, kad pilį Prancūzijoje įsigiję tolimų kraštų atstovai neturi nieko bendra su prancūziškąja kultūra. Tokie žmonės tik investuoja ir net nesivargina prižiūrėti rezidencijų.
„Tokiais atvejais, kai įsipareigojimai nevykdami, valstybė turi teisę atimti pilį. Tie, kurie suvokia, kad nusipirko išskirtinę gyvenamąją vietą, o ne tik prestižą, elgiasi išmaniai, stengiasi objekto nepaversti besaikių pramogų parku su amerikietiškaisiais kalneliais ir keturračių lenktynėmis”, – kalbėjo E.Skerstonas.
Kartais dabartiniai naujakuriai, įsigiję pilį provincijoje pigiau, nei kainuoja butas Paryžiuje, kurdami interjerus ne tik neatsižvelgia į istorinio statinio epochą, bet dar sugeba pasityčioti, savo sumanymus vadindami modernumu. Pavyzdžiui, vienoje pilyje E.Skerstonas pamatė įrengtus stiklinius liftus!
Neturėdami žinių ir supratimo apie tai, kas meniška, naujakuriai samdo pigius dekoratorius.
„Įsikraustę į pilį naujieji šeimininkai suteikia jai savito dvasingumo. Jį lemia naujakurio išsilavinimas. Kad pilis būtų sumaniai restauruota, būtina bent šiek tiek išmanyti meno istoriją.
Kiekvieną pilį, kaip ir pagyvenusį žmogų, reikia gerbti, juo rūpintis. Negalima iš istorinio statinio tyčiotis! Į pilį atnešti pripučiamus baldus – tai tas pat, kaip senolę išdažyti tarsi jauną pašėlusią merginą”, – svarstė E.Skerstonas.
Eugenijui teko matyti ne vieną pilį, kurioje įrengti šiuolaikiniai patogumai – vonios, dušai.
Vis dėlto yra tokių neva keistuolių, kurie pasiryžę pilyje gyventi su senųjų laikų „patogumais” – t.y. be patogumų, kaip juos supranta šiuolaikinis žmogus.
Nors daugelis praustis vandeniu iš ąsočio nenori. Nešildyti patalpų ar kūrenti tik malkomis – irgi sunkoka.
Kokie yra pilių savininkai? Manoma, kad tai prabangoje besimaudantys turtuoliai. Iš tiesų tie žmonės turi nemažai rūpesčių, pavyzdžiui, suka galvą, kaip rasti pinigų kiauram stogui sulopyti ar daugybei malkų pirkti.
* * *
Keliaudamas po Prancūziją E.Skerstonas prancūzams pasakoja ir apie Lietuvos istoriją. Daugelis nustemba išgirdę, kad ir mūsų šalis kadaise buvo kunigaikštystė, kurios sienos siekė Juodąją jūrą.
„Prancūzus stebina mūsų sostinės namus puošiančios freskos, interjerai su puošybai panaudotais Prancūzijoje austais audiniais. Jie maloniai nustemba išgirdę, kad arbatą geriame ir iš prancūziško porceliano indų”, – kalbėjo Eugenijus.
Niekur kitur taip gerai kaip Prancūzijoje nesijaučiantis E.Skerstonas tiki, kad jam pavyks aplankyti dar daug išskirtinių rezidencijų toje šalyje.
„Visada su džiaugsmu vykstu į Prancūziją, nes ten manęs laukia daug nuostabių žmonių, įspūdingų interjerų, puikus maistas ir galimybė pasisemti naujų žinių”, – sakė estetas.
