Linas Ryškus – „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas. Galiu duoti galvą nukirsti – ta naujiena miniai jį nuolat supančių draugų, bičiulių ir pažįstamų buvo netikėta lyg Lietuvos Seimo vadovės Loretos Graužinienės praėjusios savaitės vizitas ukrainiečiams.
Na, gal tokia pat neįtikėtina, kaip kažkada žurnalisto Audriaus Siaurusevičiaus tapimas nacionalinės televizijos vadovu.
Kodėl? Juk L.Ryškus nuolat sukosi televizijos pasaulyje.
Bet pastaruosius metus visi buvo įpratę matyti Liną – laisvą žmogų. Nevaržomą jokių pareigų ir pareigybių, dirbantį savo malonumui, įgyvendinusį daugelio slaptą svajonę – jei darbas trukdo laisvalaikiui, mesk darbą!
Todėl kalbėtis su „Lietuvos ryto“ televizijos vadovu L.Ryškumi į jo kabinetą ėjau su slapta saldžia viltimi – tuoj aš jį „padursiu“ dėl jo atsakingų pareigybių – dar gana naujos vadovo kėdės.
Bet kėdės kabinete nebuvo! Naujasis televizijos vadovas, pasirodo, prie darbo stalo sėdi ant didžiulio mėlyno pripūsto baliono.
„Kad išsilaikytum ant jo, reikia įtempti visus raumenis“, – nuoširdžiai aiškino Linas.
Tai jau tikrai ant tokio rutulio sėdėdamas neatsipūsi ir pakaušio per dienas nekrapštysi.
Arba dirbi, įtempęs visus raumenis, arba atsistoji ir išeini.
„Visoms televizijoms sunkus metas, bet mes, nauja televizija, užsibrėžusi būti kitokia, išlikome. Pamažu, bet užtikrintai mūsų televizijos žiūrovų skaičius jau padvigubėjo. Neprisiimu to nuopelno sau. Visada šalia darbo yra ir dalelė apvaizdos šypsnio. Ji mums palanki.
Kitokia televizija – neatsitiktinis mūsų tikslas. Ir žiūrovai tai suprato“, – pradėjo pokalbį Linas, siūlydamas pasivaišinti kava ir kažkokiais grūdais iš stiklainio.
„Ne, ačiū, – purčiausi. Ne to prie kavos tikėjausi iš visada svetingo ir bohemiškai nusiteikusio Lino, kokį pažinojau iki šios valandos. – Tai koks bus mūsų interviu? Toks teisingas, apie darbą, ar įdomus?“ – klausiau. Čia jam už tuos grūdus!
„Visi mes esame vienodi - kažką palikę ir kažką išdavę. Mano nuomonė, jeigu ją kas nori išgirsti – skyrybos yra labai didelis blogis, ir joms žmonės ruošiasi daug labiau negu vedyboms.
Visos skyrybos ne iš gero gyvenimo. Jei žmonės šneka – tas paliko šeimą, o ta – išardė, tegu susimąsto, kad netrukus patys gali atsidurti apkalbinėjamų pozicijoje“, – aistringai išrėžė mano pašnekovas, nors dar nieko pikantiško nespėjau net paklausti!
Nusprendžiau, jog gera pradžia – pusė darbo, ir pirmiausia pasukau į saugiausią uostą – vaikystę.
– Nudžiuginkite skaitytojus ir savo pavaldinius prisipažindamas, jog vaikystėje Kauno senamiestyje gaudavote akmeniu per kuprą nuo kiemo vaikų ir pešdavotės iki kraujo, aišku, už teisybę?
– Jūs teisi, už teisybę. Į straublį Kauno senamiestyje tuomet galėdavai gauti užklydęs ne tik į kitą rajoną, bet ir kitą kiemą. Tekdavo ir sprukti, kai į kuprą paleisdavo akmeniu.
Bet ir sprukdamas tampydavausi paskutinį akmenį, kad galėčiau taikliai paleisti atgal. Gal nuo 6 metų augau kieme ir turėjau išmokti už save pakovoti, jei ten norėjau gyventi. Norėčiau pasigirti, kaip aš duodavau visiems, bet iš tiesų bijodavau ir vyresnių, ir stipresnių. Galima sakyti, jog buvau paklusnus vaikas. Tėvai duodavo į kailį.
– Už tai, kad mušdavotės ar kad sprukdavote?
– Už tai, kad sprukdavau, bet nepasprukdavau. Dukart pagavo tuometė milicija. Antrą kartą todėl, kad buvau įsispyręs į man labai patikusius prosenelio batus ir juos bėgdamas pamečiau. Senamiestyje mūsų didžiulė šeima gyveno trijų kambarių bute. Viename kambaryje mano tėvai, aš ir sesuo, kitame – seneliai, mamos tėvai, trečiame – dėdės.
Dėdės buvo labai dainingi, grojo įvairiais instrumentais, balių sielos. Vienas stikliukas, ir jau dainuoja. Mane, vaiką, tas šurmulys erzino ir tik būdamas 16-os supratau mūsų didelės šeimynos žavesį. Senelis buvo į Kauną atsikraustęs kaimo siuvėjas, bet labai šviesus, smagus žmogus. Mėgo Maironį. Tik išgerdavo taurelę ir imdavo deklamuoti eilėraštį apie Šatrijos kalną: „Jei tau teks keliaut... nepamiršk sustabdyti arklių...“ Tokiu dramatišku balsu, net šiurpas eidavo. Aš tos akimirkos ir labai bijodavau, ir labai laukdavau. Tad vaikystė buvo be galo linksma.
O tėvo giminė buvo labai inteligentiška, iš aukštuomenės, pasiturinti. Tėvą vaikystėje augino guvernantės. Mano senelis buvo gydytojas kaip senelė, mokėjusi 4 užsienio kalbas. Miglotai prisimenu, jog jie pyko, kad tėvas vedė neturtingą, netgi nedalyvavo vestuvėse. Tėvas išėjo gyventi pas mamą, į jos tėvų šeimą.
Bet mes, anūkai, to nejutome, drama buvo pasibaigusi. Žaliakalnyje, senelių namuose, kur buvo prikrauta knygų keliomis kalbomis, susipažinau su literatūra, nuo 3 metų – su opera, nes senelė niūniuodavo operų arijas.
– Galva nuo vaikystės buvo pramušta ne tik sportu, bet ir kinu. Juk ir jūsų profesija – kino režisūra. Kada jūsų gyvenime atsirado kinas? Juk ne tik su žaviomis jūsų moterimis – kino aktorėmis, o daug anksčiau?
– Tikrai anksčiau, kai buvau gal kelerių metų pyplys. Mano tėtis buvo inžinierius, bet domėjosi fotografija ir kinu, pats filmuodavo Kauno gyvenimą, mūsų šeimą.
Susikviesdavo kiemo vaikus, žiūrėdavome visokius vicinus ir morgunovus ant ekrano – baltos paklodės. Paslaptingas projektoriaus burzgimas, mistiškas nuotraukų ryškinimas, raudona šviesa tamsoje, iš vandens išnyrantis vaizdas... Tas pasaulis mane užburdavo.
Bet didžiausią postūmį į kiną padarė vaikystėje pamatytas Elemo Klimovo filmas apie karą „Eik ir žiūrėk“. Buvau 14-metis. Sukrėtė genialiai nufilmuoti karo baisumai.
16-metis pamačiau Andrejaus Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“, „Veidrodį“. Jie man reikšmingiausi filmai.
O į režisūrą pastūmėjo taip pat vaikystėje Kaune pamatytas Gyčio Padegimo spektaklis.
– „Mūsų miestelis“?
– Būtent! Taip trenkė į galvą. Iki šiol nepamirštu. Genialus spektaklis.
Pomirtinio pasaulio buvimas šalia man yra stebuklas, ir G.Padegimas tai užčiuopė, peržengė slenkstį į aną pusę. Šiurpas ėjo tą paslaptį suvokiant.
Bet niekada nenorėjau tapti teatro režisieriumi, nors impulsas atėjo iš ten. Tik kino. – Kelias į režisieriaus kėdę, atrodo, buvo vingiuotas? Buvote pulko muzikantu, filosofu, literatu?
– Baigiau mokyklą su medaliu.
– Palaukit, palaukit – su medaliu? Pramuštgalvis kiemo vaikis?
– Stebuklas, kad L.Ryškus mokėsi? Ir gerai mokiausi. Į kiemą neišeidavau neparuošęs pamokų ne todėl, kad tėvai vertė. Man buvo įdomu. Tėvai man leido augti savarankiškam.
Aštuntoje klasėje kažkas nutiko. Nesupratau, atrodo, geometrijos uždavinio, net apsiverkiau. „Jei taip, tai...“, – nutariau nebesimokyti. Nusipirkau motorinį dviratį ir mokiausi epizodiškai. Mama dirbo anglų kalbos mokytoja toje pačioje mokykloje, tad mane pritempė prie egzaminų. Tada su draugu puolėme mokytis. Trys dienos – egzaminui pasiruošta.
– Po egzaminų – iškart į Maskvą?
– Taip, į VGIK (Valstybinis visos Rusijos S.A.Gerasimovo kinematografijos universitetas. – Red.). Į kino režisūrą, kur daugiau! Bet išsiuntė namo – pritrūko 2 balų. Juos galėjau gauti tarnaudamas armijoje, tad aš tiesiu taikymu – į kariuomenę. Grįžau užsidirbęs du balus, bet į Maskvą nebenorėjau. Pradėjau savo keliones per mokymo įstaigas Lietuvoje.
– Teko girdėti, jog iš armijos grįžęs taip šventėte, kad pražiopsojote stojamuosius į tuometę Konservatoriją?
– Buvo toks faktas. Taip gerai padūkau Druskininkuose, jog prašvenčiau stojamuosius. Teko į tai pažvelgti filosofiškai. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos. Pasimokiau dvejus metus.
– Koją vėl pakišo kinas?
– Būtinai turiu paminėti nuostabią konservatorijos dėstytoją Mariją Misiūnienę, pas kurią po armijos metus lankiau paskaitas, ir tai man davė ne mažiau kaip „Mūsų miestelis“.
Bet šviesios atminties Arūnas Žebriūnas rinko kino režisierių kursą, ir aš netapau filosofu. Pasinėriau į išsvajotą kino pasaulį. Tačiau G.Padegimas pasiūlė statyti spektaklį Kauno dramos teatre. Sezono atidarymui. Aš sutikau, ir tai buvo baisi klaida.
– Klaidos įdomiau už laimėjimus. Bent mums, skaitytojams.
– Eina sau! Tai buvo Michailo Bulgakovo pjesė „Zoikos butas“. Gera pjesė, žmonės spektaklį puikiai lankė.
Bet kurti jį man buvo siaubingai sunku. Pastatyminiai dalykai, rūpesčiai man buvo svetimi. Mačiau, jog to amato nesuvaldau. Po dviejų mėnesių darbo aktorė Gražina Balandytė prisipažino manęs nebeatpažinusi – taip buvau sulysęs. Supratau, jog teatras – ne mano vieta. Talentingi žmonės jau nuo 4 metų žino, ką nori pasakyti. Aš tai supratau sulaukęs 25-mečio.
– Ir tai ne per vėlu. Ar galite pasakyti, kas buvo tie svarbiausi dalykai, kuriais remdamasis yrėtės per gyvenimą, kuris tikrai nebuvo nei nuobodus, nei ramus?
– Pirma – kinas. Antra – penkiolikametis išgirdau Kaune grojantį Vladimirą Čekasiną. Džiazas mane taip pakerėjo, kad pardaviau striukę, nusipirkau klarnetą ir įstojau į „gruodelką“ – J.Gruodžio muzikos mokyklą.
Džiazmenu netapau, pritrūko nuoseklumo. Tačiau ši muzika atvėrė naują pasaulį. Taip buvo ir su tenisu. Atsimenu tą dieną iki smulkmenų.
Buvau 32-ejų, kai Nidoje pirmą kartą dėl juoko paėmiau raketę. Ir taip užkibau, žaidimas mane taip užvaldė, kad išdidžiai pasakiau: „Po pusmečio jums visiems duosiu į kaulus.“
Žaidžiu 11 metų, į kaulus duodu ne visiems, pats gaunu.
Neinu iš proto lyg koks pitbulis dėl pergalės aikštelėje, nors žaidžiu aistringai. Na, pati matėte mane aikštyne. Tenise mane siutina neteisybė. Fiziškai rankos prieš varžovą nesu pakėlęs, bet mintyse keletą kartų – taip. Tomis dienomis, kai man nutiko tie trys dalykai, atrodė, jog išnyko viskas. Net neprisimindavau, kaip pareidavau namo, taip būdavau sujaudintas. Ir tai, pasirodo, buvo tikra.
– Ar diena, kai susitikote savo pirmąją žmoną Gabiją, taip pat „įkrito“?
– Mes susipažinome Konservatorijoje.
Kartu vaidinome viename spektaklyje, tiesa, aš tik grojau saksofonu. Aktorius iš manęs nekoks. Galėčiau vaidinti tik save.
Tuo metu buvau laisvas pilietis – skvoteris. Nebuvo pinigų, su draugais įsikūrėme apleistame pastate Pilies gatvėje. Iš nupjauto vamzdžio bėgo vanduo, langai aptraukti plėvele, vienas virdulys ir tepalinis radiatorius. Buvo gal 1993-ieji. Buvo žavinga gyventi tokioje komunoje. Pramerki akis rytą – o čia Vilmantas Marcinkevičius, dabar garsus dailininkas, į duris brazdinasi.
Užeikit visi, sveteliai! Spėjome pajusti laisvą studentišką gyvenimą, turintį prancūzišką, o gal olandišką prieskonį.
– Ir į tokią aplinką atsivedėte Gabiją – merginą iš garsios ir gražios šeimos?
– Būtent, ji pati atėjo, pabėgo iš namų Kaštonų gatvėje. Nuomojomės vieną, kitą butą, po to nusipirkau sklypą ir namelį 20 kilometrų nuo Vilniaus, nes man labai reikėjo gamtos. Gimė Elena.
– „Su mylimaisiais nesiskirkite“ – skelbia vieno filmo pavadinimas. Bet jūs išsiskyrėte. Su jumis dabar kita žavi moteris – aktorė Edita Užaitė. Ir jūsų mažylė Marija.
– Juk sakiau, jog skyrybos – baisus dalykas ir didelis išbandymas. Mūsų su Gabija atveju tai buvo ilgas sudėtingas procesas. Džiaugiuosi, kad dabar drąsiai galiu pasakyti, jog mano santykiai su Gabija, septyniolikamete Elena ir jų su Edita – puikūs. Sugebėjome po tokios nelaimės eiti į priekį – pamiršti nuoskaudas, klaidas, kurių buvo.
Edita ir Gabija vaidina viename spektaklyje, Elena atvažiuoja pas mus į namus prižiūrėti Marijos, Edita moko Eleną vairuoti. Tokie santykiai nesusikuria savaime, reikia daug dirbti. Mes visi keturi atlikome puikų darbą.
– Iš jūsų pasakojimo nepasakyčiau, jog esate romantikas. Gal papasakotumėte kokią romantišką istoriją, juk jūsų moterys – tokios žavios asmenybės. Girdėjau, kad vos neprimušėte fotografo, kuris nufotografavo jus su Edita draugystės pradžioje?
– Tai buvo A.Žebriūno minėjimo vakaro metu. Fotografas pasielgė negarbingai. Nenorėjome fotografuotis, nes tuo metu daug kas buvo jautru, norėjau apsaugoti kitus žmones. Neprimušiau todėl, kad pro šalį ėjo Vytautas Landsbergis ir Gytis Lukšas. Taip, nesu romantikas. Ačiū likimui už šias puikias moteris, brandžias asmenybes.
Man pasisekė ir esu joms dėkingas, kad jos mane ugdė ir ugdo kaip žmogų, kad jos man padeda ilgame kelyje į žmogiškumą, nes žinau, kaip joms nelengva, – pirmą kartą per mūsų pokalbį nusišypsojo L.Ryškus.
– Jums jau 43-eji, esate, kaip pats sakote, puikių moterų subrandintas žmogus. Ar susimąstote, kokių gyvenime klaidų esate pridaręs ir nenorėtumėte jų pakartoti?
– Visi per gyvenimą padaro klaidų. Gerai, jei jos virsta pasiekimais ar tiesiog pamoko.
Mano, kaip ir daugelio, viena didžiausia klaidų – per didelis egoizmas. Žmogui sunku išsivaduoti iš egoizmo ir kol jis neišsivaduos, bus pasmerktas daryti kitų klaidų.
Mažiau patyrę šito neįvertina kaip klaidos, mano, jog savojo ego patenkinimas yra teisingas žingsnis. Aš taip nebemanau. Didis gėris gyvenime sutarti su artimais žmonėmis ir nieko neiškelti aukščiau už tai – nei karjeros, nei malonumų.
– Esate prisipažinęs, jog augindamas Eleną negalėjote jai skirti daug dėmesio. O kaip su mažąja Marija?
– Mano abi dukros yra fantastiškos ir gražuolės. Elena – reto išmintingumo vaikas, nekeliantis nei man, nei mamai jokių rūpesčių. Kai ji buvo maža, daug dirbau, negalėjau skirti daug dėmesio. Dabar mes daug bendraujame, stengiuosi tą laiką pasivyti. 2,5 metų Marija jau dabar savarankiška. Kai Edita ją nuvedė į vaikų darželį, ji iškart pasirinko lovą, nusirengė ir liepė mamai eiti namo.
Pirmus metus turėjau daugiau laiko būti su ja. Dabar Edita jai skiria daugiau dėmesio. Ji – fantastiška mama. Nesu toks tėvas, kuris parvažiavęs iš darbo griebia vežimėlį. Su Marija daug kalbuosi. Labai svarbu su vaiku bendravimas, atvirumas – tai pats patyriau vaikystėje. – Tebegyvenate nuošaliame pamiškės name?
– Taip, Editai labai patinka, ji – tikras gamtos vaikas. Kas rytą bėga krosą, maudosi ežere, kol gali pramušti ledą. Negaliu atsistebėti jos energingumu. Man paslaptis, kaip ji tiek sugeba ir suspėja padaryti.
– Dabar kas rytą tenka vilktis švarką ir važiuoti į darbą, svarstyti biudžetą, bendrauti su darbuotojais, kurti „Lietuvos ryto“ televizijos įvaizdį. Ar buvusio laisvo žmogaus tai nevargina?
– Nė kiek nevargina. Švarko nesivelku, su juo man nepatogu, nors turiu kokius penkis. Mane pakvietė į televiziją, kai buvau prikaupęs energijos, tiko ir mano požiūris į televiziją. Tad imtis šio darbo manęs nereikėjo versti. Darbas manęs nesuvaržė. Galiu 3 valandą nakties darbuotojams rašyti elektroninius laiškus, o 3 valandą dienos išvažiuoti žaisti teniso. Man čia sudarytos sąlygos ir dirbti, ir kurti. Filmuoju filmą, rašau scenarijus.
– Papasakokite, koks esate vadovas? Manau, jog tai išgirsti nori ir pavaldiniai, ir draugai.
– Yra vadovų, kurių 80 procentų darbo užima noras parodyti, jog jie vadovai. Aš tikrai ne toks. O man vadovavimas reiškia greitai priimti sprendimus ir sugebėti prisiimti nemalonumus, kuriuos patiri formuodamas grupę – atleisdamas žmones, kurie yra ne savo vietoje.
Vadovui tą šlykštų reikalą reikia prisiimti. Žodis „nepatogu“ vadovui negali egzistuoti. Vadovavimas nėra tikslas būti populiariam ir patikti. Bet šis supratimas man atėjo nelengvai.
– O atrodote toks draugiškas, jautrus, visus mylintis ir su visais draugaujantis bičiulis.
– Klystate! Neduok Dieve, jei bus ne taip, kaip aš noriu! Jei matau, jog žmogus neatsidavęs darbui, „chaltūrina“, pasakau vieną kartą. Po antro karto to žmogaus šalia nebeliks.
„Lietuvos ryto“ televizijoje gavau didžiausią prabangą – formuoti savo komandą. Esu daug kur dirbęs, bet tokios jaukios žiniasklaidos grupės kaip „Lietuvos ryto“ koncernas nėra.
Ateini į darbą kaip į namus. Nors visuose namuose būna intrigėlių ir pykčių, vis tiek žinai, jog esi namuose ir ne vienas, kad aplink – kolektyvas, kuriuo 100 procentų pasitiki. Tokių intrigų, kokių gausu televizijos pasaulyje, čia tikrai nėra. Nors aš pats, aišku, ne šventasis.
– Įdomu, įdomu...
– Kartais man trūksta savitvardos, esu labai impulsyvus, daug prišneku. Jei žmogus man nepatinka, jis ir žino, jog nepatinka. Nekenčiu, kai nesilaikoma žodžio, veikimo už nugaros, melo, padlaižiavimo. To nenutylėdamas esu tokiems žmonėms naudingas, nes leidžiu pamatyti, kokie jie yra iš tikrųjų.
