Finansų analitikas Gitanas Nausėda (49 m.) geriausiai žinomas dėl savo dažnų komentarų šalies ekonomikos, biudžeto, pinigų politikos klausimais.
Tačiau daugelis nustemba išgirdę, jog finansininkas laisvalaikiu mėgsta atsipalaiduoti grodamas gitara, o neretai ir uždainuoja, rašo "Lietuvos rytas".
Būtent muzika, kurios būsimasis ekonomikos ekspertas mokėsi septynerius metus, jo paties teigimu, padarė didžiausią įtaką jo gyvenime – formavo savarankišką ir kūrybingą asmenybę, išugdė savitą muzikos skonį ir pomėgį klasikinei muzikai.
Šiandien sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs Klaipėdoje gimusio G.Nausėdos gyvenimas, jeigu jo, vos pradėjusio lankyti mokyklą, tėvas nebūtų nuvedęs į muzikos klasę.
Ekonomistas įsitikinęs, kad tokį, koks jis yra šiandien, iš dalies subrandino septyneri muzikos mokykloje praleisti metai.
„Labai karšta meile muzikai nedegiau, bet tėvas, sužinojęs, jog vyksta priėmimas į muzikos mokyklą, mane į ją nuvedė. Pamenu, jog kažkokią dainelę sudainavau. Kaip supratau, mano klausa ir gebėjimai padarė neblogą įspūdį. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – keturių dešimtmečių įvykius prisiminė G.Nausėda.
Mokslų pradžia antrojoje Klaipėdos muzikos mokykloje (dabar Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla) nebuvo lengva. Pradinukui G.Nausėdai teko ne tik lankyti berniukų chorą „Gintarėlis“, bet ir mokytis groti akordeonu, kurio, kaip pats prisipažino, negalėjo pakęsti.
„Penkerius metus kankinausi, kol pagaliau pasiekiau savo – paskutinius porą metų mokiausi groti klasikine gitara. Tėvai nusileido ir mano norui neprieštaravo“, – pasakojo ekonomistas.
Ne prie širdies paaugliui buvo ir solfedžio pamokos, bet visus sunkumus jis pamiršdavo choro „Gintarėlis“ repeticijose – jose jaunasis G.Nausėda susirado daug draugų.
Bendros išvykos, koncertai, repeticijos sekmadieniais, vasaros stovyklos Drevernoje tapo svarbia paauglių gyvenimo dalimi. Iš tų laikų atmintyje išliko daug smagių prisiminimų.
Vienas įvykis į atmintį įsirėžė labiausiai.
„Jau buvau baigęs muzikos mokyklą, kai mane pakvietė su choru vykti koncertuoti į Baltarusiją, Vitebską.
Grįžtančius iš koncerto mus užpuolė vietos baltarusiai paaugliai. Jų buvo gal trisdešimt, mūsų – septyni. Namo visi parvykome su didelėmis mėlynėmis, mano buvo pati didžiausia. Pamenu, jog mažieji į mus žiūrėjo kaip į tikrus didvyrius“, – ne itin malonų nuotykį dabar šypsodamasis prisiminė G.Nausėda.
Žinomas vyras negaili gražių žodžių tuomečiam „Gintarėlio“ vadovui Albertui Rožei, kuriuo iki šiol žavisi kaip žmogumi ir puikiu pedagogu.
„Jeigu reikėtų nurodyti penkis žmones, padariusius didžiausią įtaką mano gyvenime, A.Rožė tikrai būtų tarp jų. Neįsivaizduoju, kaip, bet jis sugebėdavo suvaldyti didžiulį būrį judrių ir triukšmingų berniukų.
Negana to – rasdavo laiko su kiekvienu pakalbėti, išklausyti, domėdavosi, kas mus liūdina, o dėl ko jaučiamės laimingi. Kad jis talentinga asmenybė, supratau, kai po mokyklos baigimo buvo praėję 10–15 metų“, – prisipažino G.Nausėda.
Metus, praleistus muzikos mokykloje, jis vadina nuostabiais. A.Rožė įkvėpė vaikiną domėtis muzika, išmokė jos klausytis ir ją pajusti.
Finansų analitikas mano, jog bręstančiam žmogui muzikos mokykla tapo ir žmogiškųjų vertybių kalve.
„Kai tau 12 ar 13 metų, gali lengvai nueiti šunkeliais, bet gali pasukti ir prasmingu keliu. Mes atlikdavome ne pionieriškas daineles, o rimtus klasikinius kūrinius, tokius kaip Giovanni Battistos Pergolesi „Stabat Mater“.
Būdamas tokio amžiaus galėtum krėsti eibes, bet koncertuodavome arba dalyvaudavome repeticijose. Sunku įsivaizduoti, jog žmogus, kuris ką tik dainavo „Stabat Mater“, po to ką nors iškart apvogtų ar primuštų. Gal ir banaliai skamba, bet muzika taurina žmogų“, – kalbėjo G.Nausėda.
Nors ir labai mėgo muziką, jis nepasirinko meninės krypties studijų, o pasuko visai priešingu keliu.
„Gal todėl, kad pirmaisiais metais mokantis muzikos mokykloje man siaubingai nepatiko instrumentas? Solfedžio pamokos irgi neapsakomai įgriso“, – svarstė finansų analitikas.
G.Nausėda džiaugiasi galėdamas mėgautis muzika ir nebūdamas profesionalus muzikantas. Į rankas jis kartais paima gitarą – pagroja ir padainuoja savo malonumui.
Trimitas ar skalpelis? Ir viena, ir kita galėjęs rinktis klaipėdietis Gediminas Kundrotas (56 m.) savo gyvenimą susiejo su medicina. Dabar jis – žinomas širdies chirurgas, vadovaujantis Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriui.
Vaikystėje trimito klasę muzikos mokykloje baigęs Gediminas instrumento į kampą nenumetė ir studijuodamas Vilniaus universitete.
Būsimasis medikas studijų metais trimitu bei lietuvių liaudies instrumentu lamzdeliu grojo universiteto dainų ir šokių ansamblio orkestre.
Net ir baigęs studijas Gediminas dar porą metų repetavo ir koncertavo su Vilniaus universiteto ansambliu, bet vėliau pomėgiui ėmė stigti laiko.
Kardiochirurgui tapo nelengva suderinti pomėgį ir darbą, be to, jis puikiai suprato, jog profesionaliu trimitininku netaps.
Nors pedagogai Gediminą ragino rinktis muzikos studijas, jį viliojo gamtos mokslai.
„Klasėje buvo gabesnių už mane trimitininkų, todėl buvau tikras, jog tik patys gabiausi turi rinktis profesionalaus muziko kelią. Aš nenorėjau tapti vidutinybe. Juk meno srityje vidutinybės kenčia, o medikai daugiau pasiekia darbu negu talentu“, – atviravo gydytojas.
G.Kundrotas nebesvarsto, ar įsivaizduotų save grojantį orkestre.
„Nesigailiu, kad netapau muzikantu. Kiekvienas kelias turi savo privalumų ir trūkumų“, – sakė chirurgas.
G.Kundrotas patenkintas tuo, kaip susiklostė jo karjera.
„Į šią sritį atėjau tuo metu, kai širdies chirurgija išgyveno didžiulį pakilimą. Džiaugiuosi likimu, kad man teko galimybė dirbti su vienu ryškiausių lietuvių kardiochirurgų profesoriumi Algimantu Marcinkevičiumi. Jauną žmogų tokia asmenybė labai įkvėpė“, – tikino pašnekovas.
Gediminas prisimena, kaip su kurso draugu nuėjo pakalbėti su profesoriumi ir pasisveikinę pareiškė norintys tapti širdies chirurgais.
„A.Marcinkevičius nusijuokė, bet pasiūlė atlikti praktiką Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre, kuriam pats vadovavo.
Ten dirbdamas per keletą metų tapau tuo, kuo ir norėjau“, – pasakojo iš Vilniaus į Klaipėdą 1994 metais dirbti persikėlęs G.Kundrotas.
Su kolegomis G.Kundrotas Jūrininkų ligoninėje įkūrė Kardiochirurgijos skyrių.
„Tada buvome labai jauni širdies chirurgai, ir profesija visiems atrodė romantiška: į ligoninę stebėti operacijų ateidavo studentai ir net menininkai“, – prisiminimais dalijosi uostamiesčio medikas.
Bet širdies gilumoje G.Kundrotas šiek tiek išliko ir muzikantas.
Namuose kardiochirurgas turi du trimitus, neseniai įsigijo kitą pučiamąjį instrumentą – fliugelhorną.
Vyras sakėsi dažnai namų palėpėje patriukšmaująs trimitu – kad neprarastų įgūdžių. O jų reikia grojant šeimos šventėse, draugų vakarėliuose, nes visi prašo buvusį trimitininką pagroti.
„Reikia nuolatos pūsti instrumentą, nes jei jį užmesi, nieko neišeis. Prisiminęs trimitą po mėnesio, jokio garso neišpūsi“, – tvirtino medikas.
Ar su Klaipėdos meru bei trimitininku Vytautu Grubliausku juodu nebuvo susitikę vienoje scenoje?
„Jis – profesionalas, man nėra ko lygintis su juo“, – kukliai savo muzikinius sugebėjimus vertino kardiochirurgas.
Namiškiams ir bičiuliams grojantis G.Kundrotas nenorėtų priklausyti kokiam nors orkestrui. Juk tapus kokio nors kolektyvo nariu atsirastų įsipareigojimų lankyti repeticijas, groti koncertuose.
O širdies chirurgijai atsidavęs klaipėdietis ne visada žino, kaip susiklostys darbo diena ir kada ji baigsis. Todėl groja tik namuose.
