- Ar labai nustebote gavusi Metų moters apdovanojimą?
- Nustebau. Turbūt ne mažiau nei tie, kurie sužinojo ir aptarė. Aš esu tokia budinti moteris. Jeigu nėra ryškesnių ir labiau nusipelniusių, tai galima ir man duoti. Juolab šiais metais ypatingų ir didelių dalykų nesu padariusi, tik porą filmų ir visą laiką vykdau nuolatinę veiklą.
- Už kurią ir buvote įvertinta. Ir kaip sakė „Stiliaus“ redaktorė, už plačią ir gerą širdį.
- Ačiū už vertinimą, tai visada labai malonu. Jaučiuosi ką nors gero padariusi.
- Kokia buvo pirmoji mintis, kai sužinojote, kad buvote tituluota Metų moterimi?
- Aš ilgai patylėjau ir galvojau, ar sutikti. Nežinau, kaip tai veikia, jei nesutinki. Aš tada nesupratau, kaip tai bus vieša ir iškilminga, atrodė daug paprasčiau. Gavau labai daug dėmesio. Iš tiesų labai malonu.
- Jūs Metų moterimi tapote Gyvatės metais. Ar nejuokingas toks sutapimas, juk vyrai tokį epitetą dažnai naudoja apibūdindami moteris?
- Niekada apie tai nesusimąsčiau, nelabai galvoju apie tokius ženklus. Mano metai yra arklio, tai gal čia buvo įžanga į kitus metus. Aš prisibijau tokių nepažįstamų ženklų, kaip gyvatės, drakonai. Bet praktika parodė, kad metai buvo geri.
- Jūs rikiuojatės į eilę su Alma Adamkiene, Dalia Ibelhauptaite, Galina Dauguvietyte, Laima Lavaste, kurios prieš Jus gavo Metų moters titulą. Į šaunią kompaniją pakliuvote.
- Maloniausia yra labai gera kompanija, į kurią esu įtraukta. Kai pasižiūri į apdovanojimų istoriją, supranti, kaip tai yra rimta.
- Ar šis titulas įpareigoja?
- Manau, kad taip, įpareigoja. Aš visą laiką jaučiuosi įpareigota.
- Jeigu Jums pasiūlytų balsuoti už kažką, pasiūlyti Metų moterį, tai ką Jūs rinktumėtės?
- Labai sunkus klausimas. Be abejo, Rūtelę Meilutytę, jeigu galima tą mergytę vadinti moterimi. Mane nepaprastai žavi jos nuoširdumas, kalbėjimo atvirumas. Aš manau, kad kiekviena moteris, kuri jaučiasi kieno nors moteris nuo pusryčių iki paryčių, yra tikrai verta šito titulo.
- Koks yra šiuolaikinės moters portretas?
- Aišku ji yra tokia, kokia mažiau patinka ir man, ir vyrams. Aš manau, kad moteris, kuri užsiima tik karjera ir savanaudiškai elgiasi su savo gyvenimu, nėra laiminga. Moters didelę gyvenimo dalį turi sudaryti pasiaukojimas šeimai, namams, vaikams. Be to nieko nebus. Pasiaukojimas yra tai, ko iš mūsų tikimasi ir dėl ko aplinkiniai pasidaro laimingi.
- Jūs pati padarėte karjerą, esate populiari, žinoma visuomenėje. Kaip Jums pavyksta suderinti tuos dalykus, apie kuriuos šnekate?
- Nežinau, kažkaip susiderina, bet prioritetas yra šeima.
- Ką Jūs pasakytumėte vyrams, kurie tvirtina, kad moters vieta yra tik prie puodų?
- Moters vieta yra ten, kur ji nori būti. Ir niekas man gyvenime nenurodys. Tai yra neteisinga.
- Pas mus valstybę valdo moterys. Du iš trijų svarbiausių pareigūnų yra moterys. Kurios vietoje Jūs nenorėtumėte būti?
- Nė vienos. Manau, kad jeigu labai norėčiau ir siekčiau, tai pasiekčiau. Man atrodo, kad abu tie postai yra reikalingesni jiems patiems, negu visiems kitiems.
Nemanau, kad esant bet kuriame iš šitų postų galima realiai ką nors pakeisti. Reikia keisti žmonių mąstymą, aš taip pasiilgstu idealizmo, kad būtų žmonių, kurie turi idealų. Tarp tų žmonių, kurie dabar auga, yra labai puikių. Tiesa, yra išugdyta kartelė eurobiurokratų, kurie nemato nieko aplink save, tik savo tikslelį, kurio siekia.
- Auksinis jaunimas?
- Nebūtinai. Tai yra naujasis prisitaikėlių elitas. Bet yra ir jaunų žmonių, kurie man tikrai patinka, kurie nėra godūs daiktams.
- Ponia Edita, Jūs metų moters titulą gavote už plačią širdį ir gerumą. Ar lengvas tas Jūsų gyvenimas?
- Lengvas, man patinka jį gyventi ir su niekuo nesikeisčiau. Sunkumų yra kiekvieno žmogaus gyvenime, bet visi su jais susidoroja.
- Ar turite gyvenimo filosofiją? Gyvenate šia diena, ar planuojate?
- Neturiu. Teoriškai aš planuoju, bet jeigu planai pasikeičia, aš būnu labai patenkinta. Neturiu išankstinių nuostatų, gyvenu, kaip gyvenasi.
- Ar yra dalykų, kurių dar nesate išbandžiusi, bet išbandysit?
- Yra ir mes juos išbandysim. Pavyzdžiui, aš niekada neskridau verslo klase ir su vyru nutarėm, kad kitą kelionę skrisim verslo klase. Aišku tai yra beprotiškai brangu ir nežinau, kaip tai įvykdysim, bet vis tiek įvykdysim.
- „Bėdų turgus“ ir Edita Mildažytė - ar šį tandemą įmanoma išskirti?
- Aš esu mėginusi, sakiau, kad nebevesiu. Tada vyriausioji redaktorė Rasa tvojo ranka per stalą, kad viskas, išeinu. Jos labai aiškiai suprato, nors aš visokių variantų suplanavusi buvau, net ir kunigą.
- Jeigu nuspręstumėte neberengti laidos, tai „Bėdų turgaus“ tikriausiai neliktų?
- Tikriausiai nebeliktų. Idėją turi įgyvendinti tas, kuris ją sumanė, tada ji sėkmingiausia.
- Bėdas pardavinėjate daugiau nei dešimtmetį. Nepabodo?
- Pabodo daugybę kartų. Mano indėlio nesureikšminkite, yra redaktorės. Kiekvieną situaciją reikia išsiaiškinti, patikrinti, kad nebūtų apgavysčių, kad žmonės tų pinigų tiesiog nepragertų.
- Ar domitės tų žmonių gyvenimais po to?
- Kai kuriais domimės, kai kuriais ne. Labai retas žmogus nori mus įsileisti po to. Žmonės nenori prisiminti dalykų, kurie emociškai vargina. Tai yra normalu.
- Ar buvo Jums labai skaudžių istorijų, juk pas Jus ateina žmonės su rūpesčiais?
- Esant toms pačioms aplinkybėms, kiekvieną žmogų galima pateikti arba kaip labai sėkmingą, arba labai nesėkmingą. Tai yra požiūrio ir žurnalistinio pakreipimo klausimas. Buvo istorijų, kurios labai palietė, bet ne dėl to, kad bėda didelė, o todėl, kad žmonės labai gražūs.
- Ar sunku Lietuvoje parduoti bėdą?
- Nelengva. Dažniausiai padeda tie žmogeliai, kurie yra ne daug turtingesni už tuos bėdžius. Mažoj įmonėj gali rasti širdį, o didelėje – marketingo skyrių.
- Kokias Lietuvos bėdas Jūs norėtumėte parduoti?
- Pirmiausia niekam nerūpi žmogus. Lyg ir sukurta tų institucijų, jos lyg ir skirtos padėti žmogui. Įsivaizduojate, kas būtų, jei ateini į savivaldybę, o ten nieko kito nedaro, tik sprendžia tavo problemas, o Seimas priima tuos sprendimus, kurių reikia visuomenei, o ne vienai lobistų grupei.
Bet smagu, kad ir politiniuose tekstuose atsiranda kalbėjimas apie žmogų, tegu ir formaliai. Anksčiau šnekėdavo apie biudžetą, kuris yra jo didenybė ir pats savaime yra vertybė.
- Jūs galėtumėte eiti į politiką, net neabejoju, kad išrinktų.
- Ir aš neabejoju, bet kam? Nematau, su kuo eiti, nėra idealizmo.
- Visuomenėje žinomi asmenys stebi visuomeninius ir politinius procesus. Kai klausiau, kaip keistų valstybę, A.Mamontovas sakė, kad lauk išvarytų visą Kultūros ministeriją su darbuotojais. Kaip Jūs keistumėte valstybę?
- Dėl kultūros irgi noriu pasakyti. Estai konstitucijoje yra įtraukę, kad svarbiausia yra estiška kultūra, o ne bet kokia. Mes neturim, kaip kitaip keisti valstybę, tik per švietimą ir kultūrą.
Reikia užsibrėžti prioritetus ir juos vykdyti, dar finansuoti.
Estai ilgai tariasi, išklauso visas nuomones, nepriiminėja karštakošiškų sprendimų, bet jeigu nutaria, tai ir daro. O mes priimam bet ką, o paskui visą laiką kamšom skyles.
- Ko palinkėtumėte Lietuvai, jos žmonėms?
- Ramybės, pasitikėjimo, nebijoti ateities ir džiaugtis tuo, ką turim, nes turim labai daug. Taip pat vertint tuos, kurie yra arčiausiai. Tai yra sunkiausias, bet teisingiausias sprendimas.
