Šiame uždarame bendraminčių būrelyje prakaitą lieja TV3 sinoptikas Naglis Šulija, dainininkė Elena Puidokaitė-Atlanta, prodiuserė ir renginių organizatorė Jurga Anusauskienė, kiti Vlados bičiuliai.
– Kolegas ir draugus įkvėpėte savo pavyzdžiu? – pasiteiravau V.Musvydaitės.
– Viskas prasidėjo nuo to, kad TV laidų vedėjai pradėjo manęs klausinėti, kaip numesti svorio, padailinti kūno formas.
Kadangi sportuoju Lengvosios atletikos manieže, pakviečiau juos prisidėti. Po truputį būrelis augo. Netrukus atsirado nerašytas susitarimas tris kartus per savaitę susitikti manieže.
Apie mano ir kolegų treniruotes nugirdę žmonės man skambina ir siūlo už pinigus tapti asmenine trenere. Atsisakau, nes tai darau savo malonumui. Man šio būrelio reikia lygiai taip pat, kaip ir jam manęs. Tai padeda neaptingti.
Kai žinau, kad kolegos manęs laukia, nesunku apsispręsti, ką rinktis ryte – ar pasėdėti su kava, ar nueiti į treniruotę.
Nemėgstu rutinos, todėl kaskart treniruotė būna vis kitokia. Darome daug įvairių pratimų. Bėgiojimas – lengviausia treniruotės dalis.
N.Šulija vis skundžiasi: „Ir kodėl ta lengvoji atletika tokia sunki?!”
– Tikriausiai kolegos pasiekė įspūdingus rezultatus?
– Naglis tikrai sulieknėjo ir atjaunėjo, tačiau tikslas – ne numesti svorio. Juk raumenys yra sunkesni už riebalus.
Man gera girdėti, kad moterys pradeda geriau jaustis, ima švytėti. Daugumai šio būrelio narių sulieknėti nereikia, bet sportuodami jie pasisemia jėgų visai dienai.
Nereikia sureikšminti išvaizdos, o ypač kažkieno sugalvotų neva tobulo kūno standartų.
Sportas pirmiausia yra energijos ir sveikatos šaltinis. Tai receptas, kurį pirmiausia turėtų išrašyti gydytojai.
– Sportas – ir darbe, ir laisvalaikiu. Iš kur turite tiek energijos?
– Iš sporto. Sportuoti einu ir tuomet, kai gera, ir kai sunku. Įtakos turi ir genai. Mano motina – ukrainietė, o tėvas – žemaitis. Jie abu sportininkai, treneriai. Galbūt dėl to esu ir energinga, ir užsispyrusi.
Tam, kad nufilmuotume 12 minučių laidą „Sportuok su mumis”, treniruojamės maždaug dvi valandas. Per dieną nufilmuojame dvi treniruotes, sykį esame filmavę net keturias. Paskui man norisi tiesiog pabėgioti.
Kai pavargstu nuo sporto, leidžiu sau pasilepinti. Pavyzdžiui, sekmadieniais einu į pirtį su profesionaliu pirtininku.
– Nuo kelerių metų pradėjote sportuoti?
– Buvau ketvirtokė, kai mama su tėčiu nuvedė į mokyklos krosą – jį laimėjau. Buvo sunku, dusau, bet laimėjau.
Iki 10 klasės kur kas mieliau žiūrėdavau serialus ir piešdavau lėles, nei bėgiodavau ratais mokyklos stadione arba treniruodavausi cementiniuose mokyklos koridoriuose.
Tai mane ir užgrūdino. Pavyzdžiui, ruoštis 600 metrų bėgimo varžyboms reikėjo koridoriuje, kurio ilgis – 80 metrų. Taip ir lakstydavau pirmyn atgal.
Varžybose jausdavausi tikra kaimietė, nežinanti, kaip atrodo maniežas, ir nenutuokianti, kad jame yra posūkių. Tačiau sugebėjau iškovoti trečią vietą Lietuvoje.
Tėvai iki devintos klasės mane tiesiog vertė sportuoti. Mama sakydavo: „Kuo nori tapti – namų šeimininke ar sportininke?” Sakydavau: „Namų šeimininke.” Tada ji man surašydavo darbus ir aš valydavau spinteles, skusdavau bulves.
Brolis, kuris pasirinko sportą, grįžta po treniruotės, o aš dar tebeskutu bulves. Tada ir nusprendžiau geriau lankyti treniruotes.
– O kodėl pasirinkote žurnalistikos studijas?
– Supratau, kad negaliu būti vien tik sportininkė, norėjau įgyti dar ir specialybę. Iš pradžių pasirinkau studijuoti žurnalistiką, nes supratau, kad trenere galiu tapti ir vėliau (trenerio pažymėjimą Vlada gavo prieš metus. – Red.).
Ne sykį džiaugiausi, kad esu ir žurnalistė, ir trenerė. Su daugeliu sportininkų galiu bendrauti kaip su draugais. Susidraugavome su olimpine plaukimo čempione Rūta Meilutyte. Susirašinėjame. Ji mokė mane plaukti.
– Laidoje „Sportuok su mumis” išbandote daug naujų sporto šakų. Ką tai duoda jums kaip žurnalistei ir kaip sportininkei?
– Bėgioju jau 18 metų. Pastebėjau, kad išbandžius skirtingas sporto šakas po treniruotės skauda vis kitas raumenų grupes.
Kaip žurnalistei tai naudinga, nes sportuoju su pasaulio čempionais, susipažįstu su jais artimiau. O svarbiausia – turiu progą į kiekvieną sporto šaką pažvelgti iš vidaus, susipažinti su jos taisyklėmis.
Labai norėjau išmokti gerai plaukti. Išsirinkau puikų trenerį. Jau per pirmą treniruotę, kuri truko vos 40 minučių, atsikračiau 20 metų mane kamavusios vandens baimės. Dabar mėginu išmokti čiuožti snieglente.
– Kaip jautėtės baigusi profesionalios bėgikės karjerą?
– Sportinę karjerą nusprendžiau baigti vasarą, prieš pat olimpiadą Londone, kai tapau Lietuvos čempione. Tiesiog nebejaučiau malonumo.
Pagimdžiusi du vaikus veržiausi į sportą. Tiesiog verkdavau stebėdama bėgimo varžybas.
Dvejus metus po jaunėlio gimimo dirbau negailėdama jėgų, bet paskui supratau, kad to nebenoriu. Į Londono vasaros olimpines žaidynes vykau tik kaip žurnalistė.
– Po gimdymų buvo sunku susigrąžinti sportinę formą?
– Labai. Po 15 minučių bėgimo imdavau dusti, pradėdavau eiti. Bet buvau užsispyrusi.
Du kartus išmėginau, ką reiškia atsikratyti antsvorio, nes per nėštumus priaugdavau maždaug 20 kilogramų.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad įgijau tokios patirties. Kol neturėjau vaikų, nesuprasdavau, kad bėgti gali būti sunku.
– Kokia jūsų nuomonė apie sveiką mitybą?
– Džiaugiuosi, kad man pačiai kol kas nereikia dėl to per daug rūpintis. Net mano sporto būrelio nariai kartais bara mane, kad valgau bet ką.
Žinoma, tiems, kurie nori numesti svorio, negalima numoti į tai ranka, kitaip nebus rezultato.
Vis dėlto nereikia griebtis drastiškų priemonių – pavyzdžiui, visai nevalgyti arba sportuoti pernelyg intensyviai. Visa tai gali tik pakenkti.
Kol buvau profesionali sportininkė, salotos man nebuvo maistas. O dabar galiu pasisotinti lėkšte salotų.
Laidoje „Sportuok su mumis” ne veltui ruošiame pusryčius. Tai būdas sužinoti ir apie mitybą, kuri naudinga užsiimantiems tam tikra sporto šaka.
– Tėvai jus griežtai vertė sportuoti. Ar taip pat prie sporto pratinate savo vaikus – penkerių Ūlą ir metais jaunesnį Beną?
– Ūla neseniai pareiškė, kad užaugusi bus sportininkė, o ne „madistė”. Nors prieš metus, kai padovanojau jai sportinius batelius, buvo nepatenkinta – esą jie netinka prie suknelės.
Užtat šią vasarą pati pasiprašė dalyvauti bėgimo varžybose, nes norėjo medalio. Kai mano stirnaitė pasileido bėgti, mačiau, kaip taisyklingai ji kelia kojas, kaip gerai laiko rankas.
Abu mano vaikai lanko karatė, ten išmoksta disciplinos, pagarbos treneriui. Ūlai vos gimus su ja lankydavausi baseine. Jie abu labai energingi ir didžiuojasi, kad jų mama sportuoja.
