Didžiuliame šeimos ir artimų draugų būryje atšventusi šį titulą, Auksinės kurpaitės savininkė kitą rytą jau lėkė į kaimą pasirūpinti vieniša močiute ir nuvežti jai vaišių Kalėdoms.
„Prižiūriu vieną tokią bobulytę, bet, ai, ką čia daug pasakoti”, – numoja ranka E.Mildažytė ir pasidžiaugia gruodžiui neįprastu pavasarišku saulėtu oru.
– Kaip jūs viską suspėjate? – klausiu energija trykštančios moters.
– Aš ilgai nesvarstau – reikia ar nereikia. Sugalvoju ir iškart darau. Manau, kad žmonės daugiausia laiko sugaišta, kol priima sprendimą – ar jie ką nors darys, ar nedarys. O aš darau iškart. Tada viską labai greitai pavyksta padaryti.
– Ar dėl daugybės jūsų veiklos kas nors nukenčia?
– Ne, niekas. Jeigu aš tiek nedirbčiau, tuomet nukentėtų. Tada nuolat kam nors gręžčiau smegenis.
– Ko dar norėtumėte griebtis?
– Priartėjome prie svajonių? Šito klausimo aš bijau, nes jeigu žmogus neturi svajonių, vadinasi, jam metas mirti.
Svajonių turiu daug. Labai norėčiau keliauti po pasaulį. Ilgai, kokius dvejus metus, su labai trumpais grįžimais namo. Norėtųsi gerai pažinti tą kraštą, į kurį vyksti, o tam reikia daugiau laiko. Net į Rusiją norėčiau važiuoti, man visur įdomu.
Kol sūnus Mykolas dar nėra užaugęs, jam 14-a, su vyru Gintautu esame sau pasakę, kad kol kas to nedarysime.
Kol Mykolas mums leis su juo būti ir bendrauti, tol stengsimės kartu praleisti kuo daugiau laiko. Kai vaikai užauga ir atsuka užpakalį, tada jau gali keliauti kur tik nori.
Be kelionių, turiu dar begalę visokių planų, darbų, idėjų. Tik negaliu garsiai to sakyti, nes kitaip neįgyvendinsiu.
– Esate prietaringa?
– Labai. Dėl juodų kačių nesijaudinu, bet jei kur nors ištraukiu skaičių 7, tai žinau, kad viskas bus gerai. O ir šiaip buriu ir buriu.
– Reikšmingą apdovanojimą gavę žmonės dažnai kalba ir apie ateities planus...
– Apie savo darbus esu linkusi kalbėti tada, kai juos baigiu. Juk ne visada viskas pasiseka. Čia kaip su maisto ruošimu pagal receptą – darai, darai, neišeina, suverti į kibirą, vėl bandai.
Supratau, kodėl vyrai visą laiką siekia tikslo ir sunkiai susitaiko su pralaimėjimais. O mes, moterys, atliekame labai daug darbų darbelių, kurie net ir nepasiseka, bet tai nutylime arba darome iš naujo. Numezgi kreivai mezginį, išardai, susuki siūlus į kamuolį ir vėl iš naujo.
O vyrams kiekvienas tikslas yra svarbiausias. Ir jeigu nepasiseka, jie baisiausiai pyksta ir ieško kaltų. Toks vyrų pasaulis.
– Kam jūs pati įteiktumėte Auksinę metų moters kurpaitę?
– Jei Rūtą Meilutytę būtų galima pavadinti moterimi, tuomet, be abejonės, jai. Bet ji dar mergaitė.
O Auksinėmis kurpaitėmis apdovanočiau visas moteris, kurios yra svarbios savo vaikams, savo namams ar bendradarbiams. Manykite, kad jos jau visos tomis kurpaitėmis apsiavusios.
