Pokalbiai su E.Mildažytė niekada nebūna nuobodūs. Ji gali žerti sukrečiančias istorijas iš savo laidos „Bėdų turgus“, kurią veda jau dvylika metų, diskutuoti apie Lietuvos istoriją, piktintis politikų savanaudiškumu ir nuogąstauti dėl vienas po kito iš šio pasaulio išeinančių mūsų šalies šviesuolių.
Jei Edita dalyvautų prezidento rinkimuose, turbūt būtų rimta varžovė seniai duoną iš politikos valgantiems veikėjams. Bet bristi į politikos vandenis ji nenori. Sako, kad šio žaidimo neišmano. Ar tikrai?
Juk E.Mildažytė galėtų pasiaukoti dėl idėjos, nebijotų rizikuoti kaip lyderiai, kuriais pati žavisi: ukrainiete Julija Tymošenko ir rusu Michailu Chodorkovskiu.
Vis dėlto kol kas ji nepailsdama padeda bėdų ištiktiems žmonėms, ir tai ne mažiau svarbi veikla nei tų, kurie užima aukštus postus valdžioje. Jos postas – žmonių širdyse.
– Edita, turite gražią šeimą, įdomų darbą, esate žinoma, atrodote laiminga. Bet juk visa tai nenukrito iš dangaus, reikėjo pasistengti?
– Iš tikrųjų aš viską užsidirbau pati – niekas nieko už dyką man nedavė, negimiau turtingoje šeimoje.
Bet man visada buvo aišku, ką turiu veikti. Tai suvokiau ne tiek protu, kiek jausmais. Dėl to mano veikla man niekada nesukeldavo sunkumo jausmo. Ir kai manęs paklausia, ar man patinka dirbti, susimąstau, ar aš apskritai dirbu.
– Darote tai, kas patinka, ir dar pinigų užsidirbate.
– Taip, tai malonus sutapimas. Žinoma, būna ir rutinos, bet jos visur yra. Net ir meilėje. Būna, rūdimis apauga. Tada įvyksta koks nors sukrėtimas ir tos rūdys atšoka.
Kad tapčiau tuo, kas esu, man neprireikė titaniškų pastangų. Manau, ir plaukikė Rūta Meilutytė pergales skina todėl, kad turi tam gabumų ir tai yra jos kelias.
Kai žmogus eina savo keliu, tada jam ir sekasi.
– Dažnai atrodote linksma, kai nemažai tautiečių šiandien nevengia kuo nors pasiskųsti. Kas sunkiau – būti laimingam ar nelaimingam?
– Anksčiau svarstydavau, kaip Juozui Erlickui pavyksta taip juokingai parašyti. Ir kartą suvokiau, kad jis taip mąsto. Negali kilti tokių šmaikščių minčių, jei žmogus taip negalvoja. Visi išmokti pokštai kada nors baigiasi.
Tokia ir aš esu. Nors būna, kad ir paverkiu. Kartais baisiai smagu paliūdėti.
Kai man būna blogai, viena sėdu į automobilį, nuvažiuoju prie močiutės kapo, po to – į mišką. Jei tai ruduo, žiūriu, kaip krinta lapai. Ašaros lyja kaip lietus. Taip apsivalo siela ir vėl turiu jėgų gyventi.
Jei aš pykstu, staugiu kaip žvėris. Tada namiškiai uždaro duris ir palieka mane vieną. Bet taip būna nedažnai.
Taip ir su žmonėmis elgiuosi – jei ko iš tiesų nemėgstu, tai ir nesakau malonių žodžių. Aš tokių žmonių tiesiog vengiu. Nors, kita vertus, niekada nesistengiu žmogaus užgauti. Man nepatinka, kai kas nors garsiai užgaulioja kitus.
– Jūs kaip vaikas – juk jie čia juokiasi, čia po akimirkos susigraudina.
– Labai šauniai pasakyta. Vaikai iš tiesų viską daro taip, kaip jaučia, kol neišmoksta visuomenei priimtino elgesio.
Manau, žmogus turi sutarti su savimi, neslopinti jausmų ir tada pajus gyvenimo pilnatvę.
– Laidai „Bėdų turgus“ esate ištikima jau dvylika metų. Klausytis žmonių išpažinčių, matyti ašaras nėra saldu. Ar buvo akimirkų, kai norėjote imtis naujos veiklos?
– Buvo visko. Esu prodiusavusi ne vieną laidą, pati sėkmingiausia – pokalbių laida „Bobų vasara“, kuri galėjo gyvuoti iki šių dienų. Bet man tapo nuobodu.
Kai pradėjau kurti laidą „Bėdų turgus“, pamačiau joje prasmę. Mėginau mesti, ir ne vieną sykį, bet vis kas nors sustabdydavo.
Kartą, kai tvirtai buvau nusprendusi sustoti, susirgo mano jaunėlis sūnus Mykolas. Tada buvau su juo ligoninėje ir turėjau laiko pamąstyti. Taip kilo dar viena idėja – „DiaBičių“ projektas, padedantis cukriniu diabetu sergantiems vaikams. Tada suvokiau, kad mesti „Bėdų turgaus“ negaliu.
Dar vieną kartą mane sustabdė rašytojos Jurgos Ivanauskaitės žodžiai. Nuėjau jos aplankyti į ligoninę. Ji paprašė atnešti juodųjų ikrų. Ilgai kalbėjomės, ir Jurga man pasakė: „Tu nemesk laidos. Visame šitame tuštybių pasaulyje, kai tiek daug marketinginio melo, tu būk kaip alternatyva.“
Dar yra labai buitiška priežastis, kodėl negaliu nutraukti veiklos. Kas bus žmonėms, su kuriais dirbu daug metų?
Taigi mesti nepavyksta, nors aš nesu iš tų, kurie mėgsta ilgai dirbti tą patį darbą.
– Azerbaidžano spauda jus yra pavadinusi lietuviškąja Oprah Winfrey (populiari amerikiečių televizijos laidų vedėja. – Aut.). Ji tarsi televizijos dievaitė. Ar tokie profesionalai kaip ji ir jūs jaudinasi prieš laidas?
– Būna, kad ir ašara nurieda.
Pamenu labai gabią mergaitę Julytę, sirgusią onkologine liga. Jos šeima, kaip ir kitos, ištiktos tokios bėdos, atsidūrė už socialinio saugumo ribų.
Kai jos tėvas laidoje kalbėjo, tai buvo tarsi šauksmas, malda, užkeikimas. Jis turbūt atėjo net ne dėl pinigų. Jam reikėjo garsiai pasakyti, kaip jis trokšta, kad jo vaikas pasveiktų ir kad kitaip net būti negali.
Kai jis kalbėjo, jaučiausi tarsi užhipnotizuota – mąsčiau taip pat kaip jis. Ir pajutau, kaip skruostais rieda ašaros.
Nors iš tiesų aš nekenčiu, kai žliumbiama per laidas, ir visada liepiu iškirpti. Tačiau tai, kas buvo tą kartą, labai jaudino.
– Tai buvo nuoširdu, o nuoširdumas šiame skubančiame pasaulyje – deficitas.
– Taip, mes gyvename tokiu laiku, kai žmogui labai trūksta nuoširdaus dėmesio.
Neseniai su Svaru (grupės „G & G Sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas. – Aut.) įrašėme laidą, kurioje jis pasakė: „Draugystė yra nepaprastai daug.“
Kas yra draugystė? Kai tavo draugui reikia, o tu sėdi mylimajam ant kelių ir niekur nenori eiti, bet atsistoji, auniesi batus ir per purvynus važiuoji kalbėtis.
Juk dabar kiekvienas tapo transliuojančia stotele. O kaip vienas kitą puldinėja! Net akademiniame sluoksnyje nėra bendravimo elegancijos. Karvašūdžiu kaip trenkia į kaktą!
O buvo laikai, kai žmonės dėl garbės nusišaudavo. Dabar net neatsistatydina.
– Kodėl jūs neturite savo profilio feisbuke?
– Manau, kad feisbukų mada praeis, kaip praėjo kitos mados. Feisbukas nebebus vienintelis komunikacijos šaltinis. Ir ateis momentas, kai tai bus labai nemadinga.
Aš niekada nesidomėjau mados vėjais, tiesiog nespėdavau susiorientuoti. Be to, kodėl aš turiu sekti kieno nors pėdomis ir paklusti kieno nors nuomonei?
– Niekada neteko matyti, kad reklamuotumėte dantų pastą, automobilį. Manau, tokių pasiūlymų jums netrūksta.
– Siūlė daug kartų ir už didelius pinigus. Bet visada atsisakau. Juk joks daiktas nėra vertas to, ką užsidirbau, – žmonių pasitikėjimo. Aš nesutinku jo parduoti.
Yra ir daugiau dalykų, kurie neparduodami, pavyzdžiui, tikra meilė, jausmai, draugai.
Viskas, ką gali nusipirkti, yra antraeiliai dalykai.
Galbūt jei mano vaikai neturėtų ką valgyti, aš ir už butelį kefyro ar kepalą duonos ką nors reklamuočiau. Bet tai tik kritiniu momentu, pavyzdžiui, karo metu. O dabar man užtenka tiek, kiek turiu.
Pateisinu tuos, kurie tai daro, jei tik jie nėra politikai ar žurnalistai, o yra pramogų pasaulio atstovai, sportininkai.
Daugiau skaitykite žurnale "Stilius".
