Televizijos eteryje praėjusią savaitę pradėta rodyti nauja situacijų komedija „Obelis nuo obels“, kurioje G.Giedraitytė įkūnija 40-metę Gariūnų prekeivę Vaivą. Seriale ją nuolat lydi ir sesuo. Beveik kaip ir realiame gyvenime. Apie šeimą, santykius ir vertybes G.Giedraitytė sutiko pasidalinti ir su „Stiliaus“ skaitytojais.
– Koks jūsų tarpusavio santykis?
Joana: Kai gimė Giedrė, man buvo 10, mūsų broliui – 14 metų. Šeimos pagrandukę mėgo mūsų draugai, todėl su savo bendraamžiais ji beveik nebendravo, augo tarp vyresnių. Nuolat mokiau visokių mergaitiškų dalykų, užstodavau prieš mamą, sutardavau, kad turėtų daugiau laisvės.
Būdama 18-os išvažiavau į Klaipėdą mokytis režisūros. Metams bėgant tapome geromis draugėmis. Pajutau, kad galime kalbėtis kaip lygi su lygia.
Giedrė: Buvau devintokė, kai Joana laukėsi pirmagimės. Tuomet ji prašydavo manęs, kad kartais neičiau į mokyklą, pasilikčiau su ja namie. Diskutuodavome apie vyrų ir moterų santykius, nors pati tuomet dar nebuvau net bučiavusis su jokiu berniuku.
– Kaip apibūdintumėte viena kitos charakterį?
Joana: Esame iš to paties lizdo, tiesiog skirtingai augintos. Abi užsispyrusios.
Giedrė: Aš didesnė lepūnėlė. Žodis „dalintis“ mano žodyne atsirado tik tuomet, kai man buvo 12-a. Vėliau gyvenimas tuos kampus apšlifavo. Sesuo mane moko, kad moterims reikia reikšti emocijas, kad tai negėdinga. O aš siūlau dažniau patylėti, o išsakyti mintis tik tuomet, kai žinai, jog būsi išgirsta.
– Grožio procedūros, aktyvios pramogos, pašnekesiai iki ryto – ką veikia susitikusios sesės?
Joana: Kartą į mėnesį važiuojame kartu pirkti drabužių. Įdomu tai, kad dažniausiai viena kitai tinkančių apdarų randame lengviau nei pačios sau. Nusprendžiame, ko kuriai reikia, įvertiname, ar tinka konkretus modelis. Nors gaišti laiką tiesiog staipantis matavimosi kabinose mums nepatinka. Jei drabužis tinka – perkame, jei ne – ieškome toliau.
Giedrė: Dėl drabužių esu labai kategoriška, man gražu arba ne. Sesės stilius bohemiškas, aš paprastesnė. Todėl kartais, net jei ji parenka kokį rūbą, juokiuosi, kad jis – pagal Joaną. Kita vertus, šia tema stengiamės per daug nediskutuoti, antraip susipyktume. (Juokiasi.)
– Dėl ko paprastai pykstatės?
Joana: Oi, būna visokių audrų. Juokingiausias konfliktas įvyko prieš keletą metų, kai ruošėmės į giminės susitikimą. Tuomet mūsų kūno sudėjimas buvo panašus, nusprendėme apsivilkti viena kitos suknelėmis. Tačiau Giedrei užkliuvo, kad į jos suknelę įsisegiau žiogelį.
Giedrė: Pasakiau, kad neplėšytų mano drabužių. Tai ir buvo kibirkštis. Jau įsėdome į automobilį, tačiau pradėjome rietis. Galiausiai nebeiškentėme, išlipome iš jo, rėkaudamos vidury kiemo išsirengėme iki apatinių, pradėjome mėtytis tomis suknelėmis. Reikėjo matyti aplinkinių veidus... Emocijos po šio įvykio dar ilgai neatslūgo.
– Prisiminkite kokį nors vaikystės nuotykį. Ką įsimintina vienai kitai esate iškrėtusios?
Joana: Tuo metu, kai gyvenau Klaipėdoje, sykį per moksleivių atostogas pas mane atvyko Giedrė. Susipykome dėl to, kad neleidau jai iki vėlumos žiūrėti televizoriaus. Ji trenkė durimis ir tiesiog išėjo į gatvę. Išbėgau jos ieškoti, apėjau visus kiemus. Neradau. Labai išsigandau – juk jai buvo vos 11 metų! Dingo kaip į vandenį. O po pusantros valandos pati parėjo namo.
Giedrė: Įsiutau ir nusprendžiau autostopu vykti atgal į Vilnių. Nuėjau iki autostrados, tačiau pasidarė baisoka, todėl nusprendžiau grįžti.
– Kokias vertybes jums įskiepijo tėvai? Kokie dalykai buvo akcentuojami vaikystėje?
Joana: Tėvai mūsų dėl nieko nespaudė, nebaksnojo, neteisė. Būdavo akcentuojama meilė plačiąja prasme, šeima. Baisiausiu dalyku visuomet laikėme tarpusavio pykčius. Tai buvo traktuojama lyg smūgis žemiau juostos.
Giedrė: Esame itališka šeima. Būna ir riksmų, ir pykčio, tačiau visi šeimos nariai – lyg vienas kumštis, kurio tegu niekas nė nebando pajudinti. Jei kas ką nors blogo pasakytų apie tėvus, sesę, pasiusčiau. Didžiosios metų šventės, įvairios sukaktys, gimtadieniai, net vardadieniai – šventas reikalas. Jeigu man reikia tuo metu dirbti – tragedija. Bet aš neturiu tiek daug laiko švęsti! (Juokiasi.)
– Kas jūsų namuose yra autoritetas?
Joana: Negalime sakyti. Pas mus viskas kitaip, nesame standartinė šeima. (Juokiasi.)
Giedrė: Tėtis ir mama nuolat veikia išvien. Jie tiesiog nemoka gyventi vienas be kito. Kartais net sunku suprasti, kuris yra kuris ir kaip su kiekvienu iš jų reikia šnekėtis. Jie kartu jau kone 50 metų. Kai susipažino, mamai buvo 14, tėčiui – 16 metų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kaip filmuose, kai žmonės susitinka, įsimyli ir sukimba amžiams.
– Ar pačios tikite tokia meile?
Giedrė: Taip, tai ir blogiausia. Jei netikėčiau, jau seniai būčiau susiradusi antrąją pusę. (Juokiasi.)
Joana: Antrosioms pusėms su mumis sunku. Mūsų tėvai negyvena pagal tradicinį šeimos modelį. Galbūt todėl ir pačioms norisi to lankstumo, gebėjimo atviriau žvelgti į daugelį dalykų.
Giedrė: Joana niekuomet nesiskundė vyrų dėmesiu, lengva jai patarinėti. Negaliu sakyti, kad aš skundžiuosi, veikiau nepastebiu tų, kurie man rodo dėmesį. Mane vaikinas gali akivaizdžiai merginti kelias savaites, tačiau man atrodo, kad jis tiesiog maloniai bendrauja. Todėl į renginius neretai einu su seserimi. Ji vis pasako – žiūrėk, tas į tave žiūri, anas.
– Koks vyras jums patiktų?
Giedrė: Pirštų dėl tam tikrų savybių nelankstau. Man svarbu, kad žmogus turėtų gerą humoro jausmą. Antraip jis manęs tiesiog nesupras. Jei būtų aukštas – privalumas. Labai mėgstu aukštakulnius. (Juokiasi.)
Joana: Nemeluok, jis turi būti panašus į tėtį: ūkiškas, paprastas. Giedrei reikia tokio, kuris ją „supakuotų“.
Giedrė: Bet aš esu sunkiai „supakuojama“, todėl turi būti labai geras pakuotojas. (Juokiasi.)
