Atskubėjęs į susitikimą Donatas, artimųjų dažniausiai vadinamas Dūniu, dirsteli į laikrodį ir šypteli: „Mažylio teks palaukti, jis visada vėluoja – ir per koncertus jo reikia laukti.“
Vaidas vėluoja kelias minutes, o patogiai įsitaisęs ant sofos mandagiai atsiprašo ir patikina, kad vėlavimas tikrai nėra jo yda.
„O Dieve, Dūni, kaip tu mane nervini! Kada aš vėlavau? Aš nevėluoju! – visiškai rimtai broliui atšauna Vaidas ir priduria: – Į koncertus vėluoju? Taigi jie – mano, kada noriu, tada atvažiuoju. Svarbiausia, kad tu niekada niekur nevėluoji. Baigiame šitas nesąmones.“
Broliai traukia vienas kitą per dantį, nuolat nepiktai juokauja. Kol valgydamas mėsainį Dūnis tyčiojasi iš Vaido užsisakytų „nevyriškų“ pietų – keptų baklažanų su sūriu ir pomidorais, jaunėlis garsiai komentuoja vyresnio brolio valgymo manieras: „Valgai lyg mėnesį nieko burnoj būtum neturėjęs.“
Broliai patikina, kad jau senokai nejaučia 4,5 metų skirtumo. Žinoma, anksčiau tie juos skiriantys metai buvo reikšmingi.
„Buvo laikas, kai negalėjau su broliu susišnekėti – jis tiesiog dar nemokėjo kalbėti! Atsimeni, seni? Sakau jam ką nors, o jis mykia – nieko pasakyt negali!“ – pasakoja Dūnis.
„Čia būtinai parašykite pastabą, kad Dūnis visada labai nori būti juokingas, bet jam neišeina!
Mūsų šeimoje juokingas esu aš! Iš brolio galiu pasimokyti bambėjimo. Jis iš manęs – būti šmaikštus“, – juokiasi Vaidas.
„O Vaidas buvo mažas, kvailas ir storas!“ – broliui kvatodamas atkeršija vyresnėlis.
– Kaip sutarėte vaikystėje, kuris dažniau gaudavote į kaulus?
Donatas: Vaidas vaikystės neturėjo! Aš ją atėmiau. Iš tiesų, kai buvome maži, nelabai bendraudavome. Juk draugai buvo kiti, tik paauglystėje brolis įsiliejo į mano draugų būrį.
Vaidas: Aš gerai sutariau su Dūnio draugais, todėl ir buvau priimtas į vyresnio brolio draugiją. O vaikystėje jis mane skriausdavo.
Donatas: Mušdavomės kaip ir visi kiti vaikai. Vaidui esu praskėlęs galvą, ausį. O jis man yra ne kartą spyręs iš visų jėgų ten, kur vyrams skaudžiausia! Kartą bandžiau jam atsilyginti, bet jis laiku pasitraukė – labai stipriai užsigavau koją į durų staktą!
– Ar buvote taip rimtai susipykę, kad ilgą laiką nekalbėjote?
Vaidas: Žinoma! Dėl kažkokių darbo reikalų.
Donatas: Ir atostogaudami Maltoje buvome susipykę, kai Vaidas išėjo su kažkuo susitikti palikęs mane vieną.
Vaidas: Ne vieną, palikau tave su draugų pora!
Esame skirtingi, todėl ir pykstamės. Aš – žmogus vėjas, o Dūnis mėgsta planuoti, žinoti iš anksto. Kai jis suplanuoja, o mane tuo metu nuneša vėjas, susipykstame.
Aš turiu ką veikti, o žmonės, kurie neturi ką veikti, manęs laukia ir mano, kad turiu šokinėti pagal jų dūdelę. Juk sakoma: kokios problemos – tavęs laukia, ne tu! (Juokiasi.)
Bet greitai ir susitaikome – juk esame broliai. Parašome žinutę, atsiprašome, kad peržengėme ribą. Turime sąžinės.
– Yra buvę situacijų, kai norėjote vienas kitam užvožti per veidą?
Vaidas: Ir užvožėme. Bet vaikystėje. Dabar negalėčiau – po mano smūgio Dūnis negalėtų atsikelti.
Donatas: Kurgi ne!
– Ar įsivaizduojate dalyką, kurio negalėtumėte broliui atleisti?
Vaidas: Neištikimybės! Jei mane išduotų su kita moterimi, ne su savo žmona Daine. (Donatas ir Dainė oficialiai yra išsiskyrę, tačiau vėl gyvena kartu - Red.) Dar kartą. Tikrai neatleisčiau. Neatleisčiau, jeigu brolis sukeltų trečią pasaulinį karą, numestų atominę bombą...
Donatas: Aš viską atleisčiau. Na, neatleisčiau, jei Vaidas nužudytų man artimą žmogų. Bet čia – ekstremalu, čia nesąmonė. Žinau, kad brolis nepadarytų tokių dalykų, kurių jam negalėčiau atleisti. Visa kita – niekingos smulkmenos.
– Ar jaučiate konkurenciją?
Vaidas: Be abejo! Vaikystėje, kol kiekvienas atsistojome į savo vėžes.
Donatas: Tačiau niekada nesivaržydavome dėl tėvų dėmesio. Buvome savarankiški. Tėvai rodė meilę, bet esame ir beržinės košės paragavę.
Vaidas: Vaikystėje turėjome viską, ko reikėjo. Bet ne per daug. Negyvenome prekės ženklų pasaulyje, važiuodavome gražių drabužių pirkti į Gariūnus. Parduotuvė „Vaikų pasaulis“ buvo prabanga.
Nepamenu tokių ginčų, kodėl kas nors ne man, o broliui. Dabar, pats dirbdamas, įsigijau viską, ko norėjau ir negavau vaikystėje. Dabar guli kampe, dulka, pavyzdžiui, žaidimų kompiuteris.
Donatas: O aš net bijau jį pasiimti iš Vaido! Žinau, kad galiu neatsitraukti, jei jau įsijungsiu. Smiltei irgi nereikia tokių dalykų!
– Kokias vienas kito silpnybes žinote?
Donatas: Silpnybės lyg ir reiškia neigiamus dalykus. Mes tokių neturime! (Juokiasi.) Didžiausia silpnybė – šeima. Jei visai banaliai – televizorius.
Vaidas: Mūsų abiejų didžiausia silpnybė yra Donato dukrelė Smiltė. Mano silpnybė – serialai, filmai, sportas. Nebegaliu be to gyventi.
– Donatai, Vaidas – geras dėdė?
Vaidas: Dėl Smiltutės galiu padaryti viską! Prie jos net būnu kitoks, atsakingesnis. Dukterėčia – absoliutus džiaugsmas!
Mes su mažyle labai geri draugai. Tikiu, kai bus paauglė, savo draugėms sakys, kad dėdė yra draugelis. Tėtė bus tėtė, despotas. (Juokiasi.)
Donatas: Mes abu labai mylime vaikus. Abu mokame su jais tinkamai elgtis. Tikrai dukrą galėčiau patikėti broliui.
– Ar šiandien jūsų muzikos, filmų skonis sutampa?
Vaidas: Muzikos klausomės panašios, bet aš – didesnis kino žinovas. Apie kiną galėčiau kalbėti nesustodamas – kiek pinigų juosta uždirbo, kokių nesąmonių ten buvo nufilmuota, kur dar vaidina aktoriai...
Donatas: Dabar ir aš, prieš pradėdamas žiūrėti filmą, pasiskaitau apie jį internete.
– Ar kartu leidžiate laisvalaikį?
Vaidas: Taip, kai esu Lietuvoje, sportuojame, čiuožinėjame, slidinėjame! Keliaujame, einame į vakarėlius, dažnai dirbame kartu. Jei ilgėliau užsibūnu Londone, Dūnis su šeima atskrenda į svečius.
– Ar matėte vienas kitą verkiantį?
Vaidas: O taip, aš mačiau Dūnį verkiantį...
Donatas: Aš Vaidą irgi mačiau – kai jis dalyvavo projekte „Dangus“.
Vaidas: Oi, tai man tada tik 18 metų buvo – galima sakyti, tai buvo vaikystė! (Juokiasi.) Dar verkiau, kai išsiskyriau su Juste (Vaidas ilgai draugavo su Juste Mozolyte. – Red.), bet brolis to nematė.
– Ar turite savų paslapčių, kurias žinote tik jūs dviese?
Vaidas: Labai daug! Jei ir yra dalykų, kurių broliui nesu sakęs, tai ne dėl to, kad tai paslaptis. Vadinasi, tai nebuvo svarbu. Sąmoningai neturiu nuo jo jokių paslapčių.
Donatas: Neturiu ką slėpti nuo brolio.
– Esate vienas kitam melavę?
Vaidas: Esame, bet pameluojame ir iškart pradedame kvatotis. Meluojame nepiktybiškai.
Donatas: Taip, skambinu Vaidui, klausiu, kur jis. Man atsako, kad jau šalia. O iš tikrųjų jis tik kuičiasi, dedasi daiktus, aunasi batus.
– Ką pagamintumėte vienas kitam norėdami pamaloninti brolį mėgstamiausiu patiekalu?
Vaidas: Donatas neturi vieno mėgstamiausio patiekalo.
Donatas: Vaidas viską valgo! Labiau jis mėgsta jautieną ir vištieną, tad ką nors iš šios mėsos ir gaminčiau.
– Mokotės vienas iš kito, duodate patarimų?
Vaidas: Kai būna sunku, kai sprendžiu dilemą, klausiu brolio patarimo.
Visada lygiavausi į brolį. Paauglystėje imdavau jo drabužius, nes norėjau atrodyti taip, kaip jis. Dabar ratas apsisuko – jis nori atrodyti kaip aš.
Donatas: Nesupratau?! Vaidas mėgsta marškinius, aš jų nekenčiu. Jis mūvi siaurus džinsus, aš – tik plačius. Aš vaikštau su sportbačiais, jis – su gražiais batais. Rengiuosi patogiau, galiu turėti krūvą džinsų, bet mūvėsiu vienus.
Vaidas: Vadinasi, brolis dar nepradėjo gražiai rengtis.
Jei paauglystėje paimdavau brolio drabužių neatsiklausęs, jis labai pykdavo! Net ženklą „Do not enter!“ (išvertus iš anglų k. – neiti!) buvo ant durų pasikabinęs!
Donatas: Taip! Jei paprašydavo, visada duodavau. Dabar jau mūsų drabužiai susimaišę, apsirengiame vienas kito paltus, pasiimame šalikus ir net nepastebime.
– Aptarinėjate ir meilės reikalus?
Vaidas: Visada! Tariausi su broliu, kai buvo sunku nuspręsti, ar su mergina nutraukti santykius. Jis man liepė daryti taip, kaip noriu.
Donatas: Juk negaliu pasakyti konkretaus atsakymo tokiu klausimu. Kalbamės, kartu pasveriame visus „už“ ir „prieš“. Leidžiu, kad brolis suprastų pats, užduodu klausimų.
Vaidas: Jei mano mergina nepatiktų broliui, būtų labai blogai. Jis tikrai man pasakytų savo nuomonę.
