Raminta juokiasi, kad šiandien gyvena taip, kaip niekam nelinkėtų, – beprotiškai. Mat ji bando aprėpti daug dalykų, kurie patinka, – taip renkasi tikrąjį kelią. Mergina mokosi kompozicijos, kuria grupei, dainuoja ir dirba vaikų darželyje.
„Didžiausia mano dilema šiandien – būti atlikėja ar pasitraukti į kūrybą, atsiduoti rimtajai muzika. Ir dar visokių velnių esu pilna – piešiu, kuriu poeziją. Noriu domėtis viskuo“, – sakė R.Naujanytė.
Lyg viso to būtų negana, Naujųjų metų naktį koncerte Raminta pasižadėjo nuo sausio 1-osios kasdien į „YouTube“ internetinę svetainę įkelti po vieną kūrinį – kad metų pabaigoje jų būtų 365.
„Man tai linksmybės. Šiuos kūrinius vadinu savo muzikiniu dienoraščiu. Kūrybinis džiaugsmas – stipriausias malonumas. Mokausi, dirbu, dainuoju – viską darau dėl žmonių“, – pasakojo dainininkė.
Svarbiausia merginai – ne muzikos stilius, o kokybė. Dainuodama populiariąją muziką ji nesijaučia žengianti žingsnį atgal.
Muzika Ramintos gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Būdama 15-metė ji susipažino su Tomu Krivicku-Psichu, kuris jai padėjo įrašyti pirmąją dainą. Su daina „Brolužis“ po metų mergina jau dalyvavo festivaliuose „Be2gether“, „Roko naktys“.
Patikėjusi savimi ir supratusi, kad nori būti muzikantė, aštuoniolikmetė iš tėvų namų Ukmergės rajone atvyko į sostinę mokytis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.
Vis dėlto daugelis klausytojų atlikėją atrado tik po to, kai ji ryžosi dalyvauti televizijos projekte „Lietuvos talentai“. Ten Bjelle užėmė antrąją vietą, pirmąją užleidusi akordeonistui Martynui Levickiui.
Tuomet Ramintą ir užgriuvo gerbėjų lavina. Šoko jai nebuvo – mergina žinojo, ko tikėtis pasirodžius televizijoje. Ant žemės iš padebesių ją nuleisdavo tėvai – vos išgirdę išdidumo gaidelę ragindavo nesusirgti žvaigždžių liga.
„Užgriuvęs populiarumas man patiko. Žinoma, būdavo ir tokių akimirkų, kai norėdavau pasislėpti, o gatvėje pažindavo ir su kepure, akiniais. Bet girdėjau gerus žodžius, palaikymą – išmokau su populiarumu susigyventi. O kiek dėmesio iš vaikinų gaudavau!“ – šypsojosi mergina.
Skaudu ir liūdna jai būdavo tuomet, kai pastebėdavo, kad kai kurie draugai bendrauja tik dėl šlovės. Atsirado pavydo, pykčio. Atlikėjai teko atsirinkti, kurie ja tik naudojasi, o kurie nuoširdžiai linki sėkmės.
Praėjusių metų pabaigoje R.Naujanytė dalyvavo projekte „Romeo ir Džuljeta“. Ji negalėjo miegoti naktimis – taip stipriai jautė, kokia turėtų būti Džuljeta. Pergalė šiame projekte tapo jos tikslu.
„Sakiau sau, kad galiu, kad tikiu pergale. Kai buvau suporuota su Romeo – Tadu, žinojau, kad viskas bus gerai, kad mūsų duetas pats geriausias!“ – kalbėjo Bjelle.
– Neseniai baigėsi miuziklo „Romeo ir Džuljeta“ koncertai. Kaip jums sekėsi įsijausti į šios romantinės herojės vaidmenį?
– Stengiausi ją perteikti kuo geriau. Tai nebuvo sunku, nes Džuljeta labai panaši į mane. Arba aš įsivaizdavau, kad ji tokia. Tuo metu buvau susitapatinusi su savo heroje, įsigyvenau į jos vaikiškumą, naivumą, vėl pajutau pirmąją meilę.
Kapsčiausi jausmuose. Norėjau visą save atiduoti! Miuziklas buvo didelis išbandymas, vaikščiojau lyg ant adatėlių. Ir tikiu, kad ne veltui.
– Ką jums pačiai reiškia meilė?
– Tai svarbiausias jausmas gyvenime! Kai leki ir skubi, kartais pamiršti apie meilę. Tada pastebi, kad viskas slysta iš rankų, nepavyksta taip, kaip nori.
Be šio jausmo nieko gero gyvenime nevyksta, be jo atsiranda problemų: mušamės ir kariaujame dėl to, kad per mažai mylime. Atiduodame per mažai meilės, dėl to jos mažai ir gauname.
Meilė – vienas gražiausių dalykų pasaulyje, kuriuo mes vis dar galime tikėti. Tai svajonės, viltis, tikslas.
„Romeo ir Džuljetos“ projekte bandėme visiems parodyti, kad ta tikroji besąlygiška meilė iš tiesų yra!
– Galėtumėte kaip Džuljeta mirti dėl tikrosios meilės?
– Oho, iš tiesų mirti?! Nežinau! Bet vaidindama miuzikle aš miriau.
Antrą kartą dainuodama „Mirties ariją“ maniau, kad dainuoju paskutinį kartą gyvenime! Nebuvo nei tikslių natų, nei technikos – tik visa širdis. Tuomet reikėjo savaitės, kad atsigaučiau.
Taip, turbūt galėčiau mirti dėl meilės. Juk būna, kad gyveni, o jautiesi lyg būtum miręs... Esu romantikė, man šios temos artimos.
– Dažnai labai užsiėmę žmonės teisinasi, kad neturi laiko meilei, antrajai pusei. Kiek laiko meilei randate jūs?
– Tiek, kiek meilei to laiko reikia. Kadaise ir pati maniau, kad jei žmogus save atiduoda kūrybai, jo asmeniniai santykiai nukenčia. Jis tarsi pasirašo sutartį su angelais: man seksis menas, sutinku, kad nesiseks šeimoje.
Ypač tai galioja moterims – juk dažniausiai priimta, kad moterys augina vaikus, užsiima buitimi, rūpinasi vyru. Aš esu karjeristė, bet nuoširdžiai tikiu, kad viską įmanoma suderinti.
Reikia tik tinkamo žmogaus, kuris mokėtų suprasti, pasiaukotų. Juk menininkas yra šiek tiek savanaudis, jam reikia daugiau laiko sau, tad manau, kad menininkui reikia nusileisti, tada šeimoje bus darna.
Pasakyti, kad neturiu tam laiko, – lengviausia. Dar neradau atsakymų į šiuos klausimus, vis dar ieškau. Nenoriu ir nežadu būti viena.
– Ant jūsų piršto nebėra sužadėtuvių žiedo...
– Taip, aš jau be žiedelio. Buvau susižadėjusi, bet gyvenimas nestovi vietoje, viskas gali labai greitai pasikeisti.
Viskas vyko žaibišku greičiu, mūsų santykiai buvo labai gražūs. Puikiai sutariame ir dabar, bet atėjo laikas, kai nebemokėjome laviruoti tarp santykių ir meno. Pasirinkome skirtingus kelius.
– Šiandien jūsų širdyje gyvena meilė? Sklando kalbos, kad jūs ir Romeo vaidmenį miuzikle „Romeo ir Džuljeta“ atlikęs Tadas Juodsnukis – nauja pora.
– Gyvena! Mano širdyje visada rusena meilė, turiu jos daug.
Daug meilės atiduodu vaikams darželyje, kur dirbu. Jie – angelėliai! Savo vaikų dar neplanuoju, šeimos nekuriu, todėl tie mažyliai man be galo brangūs.
Nesu vieniša, mano gyvenimas labai įdomus. Tačiau kelerius metus visas jėgas noriu atiduoti scenai, kūrybai. Meilės reikalai – tik užkulisiai.
Dėl mano meilės su Tadu... Mums, atlikėjams, tokios paskalos nėra blogos. Paliksiu intrigą – nesakysiu nei taip, nei ne. (Juokiasi.)
– Koks turėtų būti vyras, kad užkariautų jūsų širdį?
– Esu senoviško auklėjimo: vyras – stiprioji lytis, šeimos galva, o moteris rūpinasi namais, vaikais, vyru. Moteris nuolat antrajai pusei turi priminti, kad jis pats nuostabiausias. Tada vyrui sekasi.
Moterys, kurios sako, kad nori būti stiprios, apsimetinėja! Visos nori, kad jas globotų. Noriu, kad šeimoje svarbesnis jaustųsi vyras. Pabrėžiu – jaustųsi.
Save vadinu karjeriste – šiandien man muzika svarbesnė nei šeima. Tokia mano paskirtis.
– Kaip ilsitės, kur ieškote ramybės?
– Aš gi Raminta! Gailiuosi, kad mažai laiko skiriu meditacijai, jogai. Geriausias poilsis gamtoje. Kartais studijas metu į šoną ir darau tai, ko man reikia. Kitaip greitai atsidurčiau beprotnamyje.
Nuvažiuoju į mišką. Buvimą su savo mintimis ten, pamėgtoje vietoje, vadinu tikrąja meditacija.
Darau tai, ko tuo metu noriu, – pasikliauju emocijomis. Labai mėgstu bendrauti, mano minusas – kad nemoku to atsisakyti. Tačiau būti vienai man taip pat gera.
Tobulas savaitgalis tada, kai galiu ilgai miegoti. Kai geri orai. Kai kas nors padaro skanius pusryčius. Eičiau į SPA, pažiūrėčiau gerą filmą, gerčiau karštą šokoladą prie židinio.
Lepečkojiškas meškino savaitgalis man šiandien būtų nuostabus.
Norėčiau ir atsiriboti nuo buities – išjungti telefoną, kompiuterį ir kelias savaites užsidaryti negyvenamoje saloje viena su instrumentais. Buitis įgrysta, bet esu prisirišusi ir prie jos!
– Viena moterų silpnybių – apsipirkinėjimas. Kaip jūs renkatės drabužius?
– Kuo toliau, tuo labiau man patinka geri, kokybiški vardiniai drabužiai. Išskirtinėse parduotuvėse randu tai, ko ieškau.
Esu labai normali moteris, man patinka apsipirkinėti, dievinu blizgančius daikčiukus! Tai vienas paprasčiausių atsipalaidavimo būdų! Bloga nuotaika – eik į parduotuvę! Taip ir darau.
Jaučiu silpnybę akiniams! Dievinu įdomius, kitokius auskarus. Vienus, medinius varpelius, padovanojo gerbėjas – pats juos padarė.
Man svarbu, kad drabužis atitiktų nuotaiką: vieną dieną galiu apsirengti seksualiai, apsiauti aukštakulnius, o kitą jau lėksiu gatve atrodydama kaip pankė ar maža mergaitė.
Vis dėlto labiau mėgstu būti miela, šilta. Tokia dažniausiai būna mano nuotaika. Man ne prie širdies tai, kas neskoninga, – stoties rajone tai galima išvysti. (Juokiasi.)
– Kaip sutariate su tėvais, kokių vertybių semiatės iš šeimos?
– Paauglystė jau praėjo, su tėvais sutariu vis geriau. Manieji – šaunuoliai, išleido vieną į Vilnių mokytis, pasitikėjo.
Esu dėkinga tėvams už tai, kaip mane auklėjo. Jie gyvena visiškai kitaip nei aš – jie gyvena kaime. Matau puikų šeimos židinį, šiltų santykių pavyzdį.
– Koks mamos patarimas, pamoka jums yra įstrigę?
– Patarimų man negailėjo dvi vyresnės seserys! Mamos patarimų buvo labai daug, bet neišskirčiau nė vieno, visi vienodai svarbūs. Daug pamokų išmokau iš tėčio. Jam nepatinka lakuoti nagai, dažyti plaukai – žiūrėdamas televizorių tėtis garsiai piktinasi nenatūraliomis dainininkėmis.
Gal dėl to man irgi natūralumas arčiau širdies. Man smagu, kai iš tėčio sulaukiu komplimentų.
Tačiau mes ne visada sutariame dėl muzikos! Tėvų muzikinis skonis neatitinka manojo. (Juokiasi.) Aš jiems čia nusileidžiu.
– Ką suskubtumėte nuveikti, jeigu laimėtumėte milijoną?
– Išleisčiau labai greitai! Į kosmosą tikrai neskrisčiau, plastinių operacijų nedaryčiau.
Dalį tikrai paaukočiau labdarai. Išpildyčiau kelis savo norus – įsigyčiau studiją, instrumentų. Aprūpinčiau artimuosius. Pirma į galvą šovusi mintis – nupirkčiau tėčiui gerą traktorių.
Tikrai padaryčiau ir kokią vieną nesąmonę! Pasiimčiau draugę, nuskristume į Havajus pakvailioti. Ten išgertume sulčių kokteilį, nusipirktume po suknelę ir grįžtume atgal. Arba nusipirkčiau gyvūnų prieglaudą! Kas tik tą akimirką šautų į galvą.
