– Kaip ryžotės vesti laidą, kurioje žmonės kalbės apie meilę ir rodys originaliausius meilės prisipažinimus? - dainininkės paklausė „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
– Su „Lietuvos ryto” televizija dirbu jau ne pirmus metus, o laida bus rodoma jau antrus metus, tad žinojau, kur einu ir su kuo dirbsiu. Dirbti šioje televizijoje man vienas malonumas, tad ilgai įkalbinėti manęs nereikėjo.
– Ar po skaudžios mylimojo netekties (Pernai nusižudęs aktorius Vytautas Šapranauskas buvo Ievos draugas. – Red.) jums nesunku klausytis meilės istorijų?
– Šis projektas ir kuriamas tam, kad žmonės pasakotų savo meilės istoriją. Tai nėra laida apie mano meilės istoriją.
Turbūt visi žinome, kaip nelengva prisipažinti mylint. Tam kartais reikia ir pasiryžimo, ir pastangų, ir susikaupimo, ir apmąstymų. Ir galiausiai, kai priartėja ta lemtinga minutė, neišeina taip, kaip buvai suplanavęs.
O šis projektas žavus tuo, kad parodo, jog lemtingam prisipažinimui galima rasti ir netradicinių būdų. Tai net nebūtinai turi būti pirmasis meilės prisipažinimas, bet priminimas apie didžiulę jau esamą meilę.
– Jauni žmonės tai daro rimtai ar daugiau kvailioja?
– O kodėl yra blogai kvailioti? Tik kvailiojimas kvailiojimui nelygu. Niekada negalima žaisti žmogaus jausmais. Jeigu kvailiojama gerąja prasme, kai pateikiamos šelmiškos staigmenos ar norima mylimą žmogų pradžiuginti, praturtinti santykius, parodyti dėmesį, tuomet viskas gražu. Bet jeigu tas kvailiojimas yra žaidimas žmogaus jausmais, tuomet tai labai neteisinga.
– Kas jums labiausiai įsiminė iš visų meilės prisipažinimų?
– Pernai džiugino tai, kad žmonės yra nepaprastai išradingi. Jie siuntė trumpus filmukus, į kuriuos įdėta daug darbo, todėl buvo smagu juos žiūrėti. Labiausiai įsiminė viena filmavimo diena, kai buvo beprotiškai šalta, o mes dovanojome kelionę į saulėtąjį Maroką.
– Dalyvavote ne viename TV projekte („Puikusis šou” (TV3), „Griūk negyvas” („Lietuvos ryto” TV), „Taip arba Ne” (TV3), „Chorų karai” (TV3), „Susitikime virtuvėje” (TV3), „Skonis” (LNK) ir kt.), tad galima sakyti, kad patekote į tikrą televizijos virtuvę. Kuri virtuvė jums priimtinesnė – televizijos ar ta, kurioje garuoja puodai ir čirška keptuvės?
– Kai televizijoje galiu dar ir gaminti, tai yra tobulas derinys.
– „Skonis” ir buvo tas tobulas derinys?
– Taip, nors mums su Gintare Valaityte tai nebuvo pirmas kulinarijos projektas televizijoje. Kai pirmąsyk dalyvavome kulinarijos projekte „Susitikime virtuvėje” (TV3), užėmėme antrą vietą. Tik nieko nepamanykite, mes neturime jokio antros vietos komplekso! Priešingai, tai buvo labai geras įvertinimas. Vargu ar ką nors geresnio dar padarysime. Bet galiausiai neatsispyrėme pasiūlymui ir vėliau jau mėgavomės tuo projektu.
– Ar jums tikrai taip patinka ruošti maistą?
– Labai. Į „Skonį” ėjome kaip į paprastą TV projektą, bet jis mus taip įtraukė, kad nėrėme stačia galva ir nepasitikrinome, kaip giliai yra dugnas, į kurį galima trinktelėti kakta. Taip ir atsitiko – jau pirmoje laidoje mus išmetė.
Bet, kaip parodė patirtis, po spyrio į užpakalį tampi labai produktyvus. Tuomet ir pasiekėme gerą rezultatą. Ir taip įsijautėme, kad pamiršome visus kitus darbus. Žinoma, nukentėjo koncertinė veikla, nes filmavimai vykdavo savaitgaliais.
Šis projektas buvo didžiulis profesionalumo išbandymas. Reikėjo įrodyti, kad mes su Gintare tikrai šį tą galime. Daug kas mumis netikėjo.
– Vyravo nuomonė, kokios iš tų „šarkų” kulinarės?
– Maždaug taip visi ir manė, kol pasiekėme finalą. Kai užsispiriame, padarome išties daug. Kita vertus, nesunku nustebinti, kai niekas nieko iš tavęs nesitiki.
Jei pirmoje laidoje mūsų nebūtų išmetę, turbūt nebūtume užsispyrusios ir pasiekusios finalo. Kitaip sakant, mums sužadino apetitą bevalgant.
– Ką labiausiai patinka gaminti?
– Mėgstu gaminti visokiausią maistą. Galiu net faršą su ledais valgyti. (Juokiasi.) Mėgstu ir žuvį, ir mėsą, o be saldumynų išvis negaliu gyventi.
– Tuomet kaip jums pavyksta išsaugoti dailias kūno linijas?
– Užtat dabar ir laikausi dietos. (Juokiasi.) Svarbiausia, kaip ir visur, yra pusiausvyra. Jei žinai, kad prasižengei, ateina laikas išsivalyti visomis prasmėmis.
– Ar laikotės specialios dietos, ar tiesiog mažiau valgote? O gal išvis nevalgote?
– Šiuo metu laikausi Pierre’o Dukano dietos, tačiau iš to nereikėtų daryti kulto. Sakote, nebemadinga, kritikuojama? Tiesą sakant, visos dietos kritikuojamos.
Labiausiai motyvuoja galutinis tikslas – kokią save nori matyti ir kaip tai sutampa su atspindžiu veidrodyje. Žinant, kiek reikia įdėti valios ir pastangų norint numesti svorio, paprasčiau yra tiesiog tiek daug neryti. O taip norisi! (Juokiasi.)
– Be koncertų ir televizijos, mokotės dviejose aukštosiose mokyklose. O gal jau turite diplomą?
– Vienus mokslus baigiau – turizmo ir sporto vadybos bakalaurą Sporto universitete, tai buvusi Lietuvos kūno kultūros akademija. Įstojau į akademiją, baigiau universitetą.
Kita specialybė – psichologija Mykolo Romerio universitete. Ten dabar mokslai šiek tiek pasistumdė. Todėl nenoriu mėtytis pažadais, kad šiemet viską baigsiu.
– Ar jūsų para telpa į 24 valandas?
– O joje vis dar tik 24-ios?
Mane stebina žmonės, kurie sugeba visus darbus nudirbti nuo aštuntos ryto iki penktos vakaro ir dar su pusantros valandos pietų pertrauka. Norėčiau sužinoti jų paslaptį.
– Jei jūsų para prasitęstų iki 34 valandų, ką dar suspėtumėte?
– Tada ilgiau pamiegočiau.
– Gal skirtumėte laiko laisvalaikiui – knygoms, kelionėms?
– Kelionės – pavojingas dalykas, nes po jų labai nesinori dirbti. Ir grįžti nesinori, o ypač iš šiltųjų kraštų.
– Esate tikra lietuvė – mėgstate saulę ir šilumą?
– Taip. Ir dabar židinį kūrenu, nes man visada šalta. Galėčiau prie židinio užmigti žiemos miegu ir prabusti tik tada, kai bus šilta, švies saulė ir viskas sužydės. Galėčiau žiemoti urve, kaip meška. Jei toliau tiek daug valgysiu, netrukus į tokią ir būsiu panaši. (Juokiasi.)
– Ko daryti nemėgstate?
– Keltis anksti rytais. Todėl labai mėgstu savo darbą, kuris leidžia rytais kavą gerti ilgai.
– Kur dalyvauti nesutiktumėte?
– Esu atsisakiusi daugybės man neįdomių projektų. Viskas priklauso nuo to, ar tai susikerta, ar ne su mano įsitikinimais. Vargu ar galėčiau užsidaryti stikliniame narve ir jame gyventi visiems matant dėl to, kad tapčiau įžymi.
– Kas yra televizijos žvaigždė?
– Atsidurti televizijoje yra viena, o joje išsilaikyti – visai kas kita. Ir ne tik televizijoje. Galintis prisibelsti iki žiūrovo, klausytojo, jį išlaikyti ir užsiauginti naujas kartas ir yra tikra žvaigždė.
Susprogdinti seksualumo bombą nepakanka, skeveldros lekia tik tiek, kiek jas paspiri.
– Ar jūsų gyvenime bent viena svajonė išsipildė?
– Dažniausiai svajoju apie saldumynus, o kai nueinu jų nusiperku, tai galiu sakyti, kad taip. Tiesą sakant, yra išsipildžiusių ar įgyvendintų ir rimtesnių svajonių. Tik kad mano svajonės tokios nedidelės.
– Vis dėlto gal ne visos susiveda į saldumynus?
– Jei galėčiau, tik taip ir būtų – šokoladas, šokoladiniai saldainiai su šokolado gabaliukais ir apipilti šokoladu!
– Neretai nustebinate išvaizdos pokyčiais. Mėgstate keisti įvaizdį?
– Plaukai – ne dantys, atauga. Poreikį keistis turbūt jaučia kiekviena moteris ir ne tik prieš pavasarį. Aš jau ir dabar bręstu pokyčiams.
– Ar jūsų spinta didelė?
– Turiu silpnybę, kuri pamažu virsta liga, – labai mėgstu pirkti drabužius. Viename spintos skyriuje yra juodos ir pilkos spalvų paletė, kitame – tikra spalvų kakofonija. Tarpusavy nesuderinamų drabužių krūva, kuri laukia savo eilės ir savo derinio. Kai man daiktas patinka, aš jį perku ir dedu į spintą, o nešioju tada, kai tam ateina metas. Stengiuosi su tuo pačiu spintos turiniu atrodyti vis kitaip.
– Galbūt išties turite šarkos savybių? Kodėl taip pasivadinote?
– Pamanėme, kad blogiau nebus. (Juokiasi.) Buvo daug versijų, bet gerai pasakė vienas mūsų diskusijas dėl pavadinimo girdėjęs žmogus: „Jokio skirtumo, ar vadinsitės pelėmis, ar varnomis, svarbu tai, ką jūs darysite.” Nusprendėme, kad „Varna” taip gerai neskamba, tad pasivadinome „ŠarkA”.
Pamenu, kaip viename renginyje mus pristatė Arūnas Valinskas: „Šiaip moterys įsižeistų, jeigu jas kas nors taip pavadintų, o šios merginos šarkomis pasivadino pačios.”
Grupės pavadinimas atspindi mūsų požiūrį – saviironiją.
– Grįžkime prie meilės istorijų. Ar žinote, kaip susipažino ir įsimylėjo jūsų tėvai?
– Tėtis yra pasakojęs, kad jiedu su motina kartu bėgdavo iš paskaitų universitete. Tai turbūt ir prisibėgiojo. (Juokiasi.)
