– Kokiuose svarbiausiuose sporto renginiuose esate dirbusi? - R.Stankevičiūtės pasiteiravo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
– Esu dirbusi „Lietuvos rytui” 2008 m. Pekino vasaros žaidynėse ir 2010 m. Vankuverio žiemos žaidynėse. 2012 m. Londono vasaros olimpines žaidynes praleidau dėl gimusios dukros, nors jau turėjau akreditaciją.
Esu dirbusi ir ne viename Europos krepšinio čempionate, keliuose NBA finaluose, NBA visų žvaigždžių rungtynėse. Anksčiau daug dirbau su „Lietuvos ryto” krepšinio komanda, apie ją esu sukūrusi kelis dokumentinius filmus.
– Kokios asociacijos kyla su Sočiu?
– Žinau, kad sovietmečiu ten buvo daug sanatorijų ir poilsio namų tiek darbininkams, tiek elitui. Tik mes ten niekaip neįsipaišydavome, tėvai negaudavo kelialapių. Pabuvoję Sočyje pažįstami pasakodavo, kad ten auga palmės ir pakrantėse per akmenis bėgioja krabai. Po Baltijos jūros tai skambėdavo egzotiškai.
– Ar nebaisūs išpuoliai ir neramumai, kurių gali neišvengti šis renginys?
– Man nebaisu, nes manau, kad turėtų būti saugu. Baisu tik mano šeimai, kuri ten nevyksta.
– Kuri žiemos sporto šaka jus žavi labiausiai?
– Įdomu stebėti viską. Ir nebūtina į tai žiūrėti kaip į sporto šaką, galima žiūrėti kaip į tam tikrų žmonių gyvenimo tikslą ir istoriją. Kiekvienas žmogus, kuris ten pasirodo, dėl to tikslo dirbo daugybę metų.
Man įdomiausias galbūt biatlonas, kuris Lietuvoje iš žiemos sporto šakų turi giliausias tradicijas – nuo 1984 m. Sarajevo žiemos olimpinių žaidynių nugalėtojo Algimanto Šalnos iki Dianos Rasimovičiūtės, kuri žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvauja jau ketvirtą ir galbūt paskutinį kartą.
Diana visada rimtai rengiasi varžyboms, bet jai dažnai apmaudžiai nepavyksta laimėti. Pamenu, kokia ji buvo nusiminusi Vankuveryje. Norėčiau Sočyje išvysti ją besišypsančią. Nuoširdžiai linkiu jai sėkmės.
– Ar žavitės dailiuoju čiuožimu?
– Dailusis čiuožimas man yra viena neįdomiausių sporto šakų. Įdomūs tik individualūs ir poriniai sportininkų pasirodymai, bet ne ledo šokiai. Ten, kur nėra šuolių ir triukų, ne taip įdomu. Tikiuosi, kad kada nors ir Lietuva turės stiprių ledo čiuožėjų.
– Ar jūs pati užsiimate kokia nors žiemos sporto šaka?
– Man labiau patinka vasara. Kartą esu buvusi slidinėti, bandžiau čiuožti ir snieglente, bet nesu toli pažengusi.
Nerti į jūros dugną man patinka labiau, nei kopti į kalnus. (Juokiasi.)
– Amerikoje gyvenate ir dirbate jau šeštus metus, tad turbūt įsivaizduojate, dėl ko amerikiečiai labiausiai eis iš proto Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse?
– Amerikiečiams labai svarbus dailusis čiuožimas, ledo ritulys ir kalnų slidinėjimas.
Kalnų slidinėjimas yra sporto šaka, kurią daugelis amerikiečių yra išbandę patys, todėl ji Amerikoje taip pat labai populiari. Vis labiau populiarėja snieglentės, nes geriausi pasaulio sportininkai išdarinėja nepakartojamus triukus.
Gali visai nemėgti sporto, bet stebėti tai kaip cirko akrobatų pasirodymus. Tiems, kurie niekada nėra to matę, siūlau nepraleisti progos ir įsijungti televizorių.
– Ką rodysite savo laidose?
– Turbūt bus nelengva, bet be galo įdomu kasdien Sočyje atkapstyti kokių nors įdomių istorijų – ne tik apie sportininkus ir varžybas, bet ir viską, kas vyksta aplink.
Juk olimpinės žaidynės – tai ne tik sportas, bet ir žmonių istorijos, kurios rutuliojasi ir arenoje, ir už jos ribų. O ypač Rusijoje, Sočyje, diktatoriaus Josifo Stalino mėgstamiausiame kurorte, kur vis dar galima rasti Lenino atvaizdų, kur pajūry auga palmės, o valandą pavažiavus į kalnus boluoja sniegas. Kur numatoma gausybė protestų dėl žmogaus teisių, o saugumo pareigūnų ketina būti daugiau nei sportininkų.
Vladimirui Putinui šios žaidynės yra asmeninis projektas ir jis turi būti sėkmingiausias istorijoje. Jau dabar šiurpuliais kūnas eina pagalvojus, kas vyks ledo arenoje „Šaiba”, kur rusai trūks plyš sieks laimėti auksą, o būsimi rusų ledo ritulininkų mūšiai su amerikiečiais ar kanadiečiais jau dabar gali būti vadinami istoriniais.
Laidų iš Sočio ir Krasnaja Polianos studija mums taps ir pajūris, ir kalnai. Stengsimės nerodyti ilgų sporto žinovų komentarų, rimtos bobslėjaus ar greitojo čiuožimo analizės, monotoniškų reportažų. Į sportą bandysime pažvelgti ir kitais aspektais.
Laidos kūrėjai gers arbatą su vietos rusais, belsis į buvusios J.Stalino vasaros rezidencijos duris, aplankys kaimynų latvių ledo ritulio rinktinės drabužinę ir teps slides kartu su Lietuvos olimpiečiais. Juk kiekvieną lietuvių startą lydi nepaprasta istorija, kurią svarbu sužinoti ir papasakoti. O kai saviškius geriau pažįsti, sergi už juos net jei jie nėra tarp lyderių.
Per žaidynes visas pasaulis susėda prie televizorių, kad ne tik pamatytų, kas finišuos pirmas, bet ir išgirstų pasakojimų apie šalis ir žmones, apie tai, kaip sportininkai įveikė įvairiausias kliūtis ir save, kad galėtų ant krūtinės nešioti tuos penkis žiedus.
