I.Stasiulevičiūtė: Sakyk, ar pati šventi Valentino dieną?
D.Žeimytė: Esu priversta švęsti, todėl, kad vieną dieną prieš Valentino dieną yra mano gimtadienis. Būna, kad mane sveikina ir vasario 14-ąją, todėl per Valentino dieną bent šampano taurę pakeliu. Žodžiu, švenčiu iki vasario 16-osios.
I.Stasiulevičiūtė: Bet gimtadienis turbūt yra didesnė šventė šiuo atveju, ar ne?
D.Žeimytė: Turbūt taip.
I.Stasiulevičiūtė: Bet tavo gimtadieniai nebūna teminiai vakarėliai?
D.Žeimytė: Ne nebūna, vieną kartą bandėme daryti, ten buvo teminis vakarėlis – buvo laisvo elgesio merginos ir kunigai. Na, tai labai buvo įdomu pasižiūrėti.
I.Stasiulevičiūtė: Gal tu prisimeni savo pirmą meilę?
D.Žeimytė: Puikiai, sakyčiau. Šiaip laikotarpis dar toks, sakyčiau, ne visai dar meilei, nes buvau trylikos. Bet labai gerai atsimenu, nes buvau beprotiškai įsimylėjusi, man buvo pats gražiausias berniukas visoje mokykloje ir tikrai labai gerai atsimenu.
I.Stasiulevičiūtė: Ar tai buvo abipusis jausmas?
D.Žeimytė: Kurį laiką taip, bet kai yra trylika metų, keista apskritai apie kažkokią meilę kalbėti, bet manęs visada, kai paklausią apie pirmąją meilę, aš prisimenu jį, nes tai buvo vaikiška, bet labai graži meilė.
