Aistis į kelionę visuomet pasiima bent kelių rūšių kvepalų – ir savo kurtų, ir pirktų, nes jam jie gyvybiškai svarbūs.
Visos jo kelionės vienaip ar kitaip susijusios su aromatais. Vienose Aistis ieško ir randa įkvėpimą bei naujų temų. Kitose mėgina užmegzti įdomių, naudingų pažinčių, trečiose – pasisemti žinių.
Šįkart į Paryžių jis skrido dėl vienos asmeninės pažinties. Vienas žmogus ketino supažindinti su garsia parfumerininkų „nosių“ trenere (yra, pasirodo, ir tokia profesija!), kuri dėsto geriausiose Paryžiaus ir Graso parfumerijos mokyklose.
Taip pat ketino aplankyti Versalyje tam tikrą parfumerininkų šventovę – Osmoteką. Tai vieta, kur sukaupta daugybė parfumerijos pasaulio informacijos, istorijos, senovinių kvepalų pavyzdžių.
„Tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių abi pažintis teko atidėti kitam kartui. Vis dėlto nesigailiu nuvykęs, nes aptariau galimą bendradarbiavimą su vienu vietnamiečių kilmės drabužių dizaineriu, kuris, beje, jau turi mano kvepalų iš naujos serijos „Theatre Parfumer“, kuriais žavisi ne tik jis, bet ir jo aplinkos žmonės, – pasakojo Aistis. – O kai papasakojau, kad čia tikras rankų darbas, ribotas tiražas ir retenybė, teko išklausyti tikrą panegiriką.“
Keliaudamas Aistis būtinai perka kvepalų. O kaip kitaip? Būti Paryžiuje – vienoje parfumerijos sostinių ir – neprasilėkti per išskirtinių kvepalų salonus būtų nuodėmė.
„Pasižiūri, uostai, kas ką kuria, kaip pakuoja, kaip pristato, kiek kainuoja. Visos detalės labai svarbios.
Labai mėgstu išskirtinės parfumerijos parduotuvę „Jovoy“ Paryžiuje, man ten labai gražu. Kiekvieną kartą aplankau universalinę parduotuvę „Galeries Lafayette“, kur pirmame aukšte įsikūręs tiesiog neaprėpiamas parfumerijos skyrius.
Ir, žinoma, mėgstamiausias maršrutas – maži parfumerijos salonai Marė kvartale: „Jo Malone“, „Etat Libre D’Orange“, „Nicolai“. Man taip patinka tos stilingos, mažos, kvepiančios parduotuvėlės. Svajoju apie tokią nuosavą Vilniuje. Ir ne tik...“ – apie svajonę prasitaria Aistis.
Paryžiuje vos tik atvykęs Aistis puolė į stilingą kosmetikos parduotuvę „Ae-sop“ ir prisipirko maišą grožio priemonių. O kvepalus vis dėlto išsirinko Barselonoje, „Jo Malone“ salone stilingame Paseo de Gracia bulvare. Koks aromatas? Fantastiškas figų ir juodųjų serbentų derinys.
Lagamine Aistis visada vežasi ir savo sukurtų kvepalų mėginių. Juk niekada nežinia, koks netikėtumas tyko už kampo.
„Galbūt susipažinsi su kuo nors, kas tavo kūrybą deramai įvertins. Jau įsitikinau, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Štai padovanoji kam nors mėginuką Paryžiuje, ir pamažu žinia keliauja.
Kiek teko rodyti savo kūrinius tenykščiams žmonėms iš parfumerijos pasaulio, atsiliepimai tik patys geriausi.
Vieną aromatą minėta „nosių“ trenerė pavadino aukščiausios prabos kvepalais.
Vasarą viename parfumerininkų seminare dėstytojai parodžiau kelis aromatus, ir ji man patarė kuo skubiausiai viską nešti į „Jovoy“! Netgi rekomendacinį laiškelį parašė“, – džiaugėsi Aistis.
Tik šis procesas nėra lengvas, nes prieš paleidžiant į prekybą kiekvieną aromatą reikia patentuoti, registruoti, laboratoriškai ištirti. Tai daug kainuoja. Todėl šis planas laukia savo laiko.
Kiekvieną vidurvasarį ir viduržiemį jau ne pirmus metus A.Mickevičius turi ilgesnes atostogas ir tuo labai džiaugiasi, nes tai puiki galimybė atsipūsti po sunkių darbingų mėnesių.
Jis neištveria ilgiau nei porą mėnesių bent savaitgaliui kur nors neišlėkęs iš Lietuvos, nes kitaip, sako, išprotėtų tame savų sulčių virale.
„Tai darbo radijuje pakoreguota galimybė: mat reitingus skaičiuojame pagal rudenį ir pavasarį, o vasarą ir žiemą galime leisti sau truputį atsipūsti“, – paaiškino vyras.
Jo kvepiantis maršrutas improvizuotas: Paryžius–Barselona–Kadisas–Andalūzijos kalnų kaimeliai ir vėl Barselona.
Kokia pati žaviausia bet kokios kelionės akimirka?
Ypač šį kartą – įlipti į lėktuvą žvarbų viduržiemį, o išlipti šviečiant pavasarinei saulei. Fantastiška kelionė laiku. Aisčiui smagu ir lėktuve geriant kavą dėbsoti į baltus debesų kamuolius, ir pro traukinių langus į dinamišką peizažų kaitą.
Vienas gražiausių traukinių maršrutų vingiuoja per Andalūziją tarp Sevilijos ir Almerijos. Pasak Aisčio, tai penkios valandos puikiausio gamtos filmo: kalnai, tarpekliai, lygumos, alyvmedžių giraitės, mandarinų sodai, vėjo malūnai – tikra puota akims.
„Labai mėgstu gerti kavą mažytėse traukinių stočių kavinėse. Nuostabus tas keliautojo jausmas“, – šypsosi Aistis.
Aktorius jau trečius metus iš eilės žiemą apsilanko jį įkvepiančioje vietoje – Ispanijos pietuose, Andalūzijoje. Iš ten juk ir kumpiai, ir flamenkas, ir poetas Federico Garcia Lorca, ir Pablo Picasso. Ten, Nicharo miestelyje kalnuose netoli Almerijos, žiemoja jo draugų menininkų šeima iš Vilniaus.
Taigi vis išpuola maloni misija aplankyti juos ir savo krikštasūnį. Būna smagus laikas su pasivaikščiojimais po kalnus, išvykomis prie jūros, vietos gėrybių degustacija ir ispanišku vynu prie židinio ūžaujant vėjams.
Sausį Andalūzija – šilčiausia vieta Europoje. Dažnai oras sušyla iki 20–22 laipsnių, žydi migdolai, apelsinai svarina šakas, daug saulės.
Aistis su draugais išlandžiojo ten visas pakampes. Vienas įsimintiniausių dalykų – Kino kelias, mat tuose kraštuose peizažai neįtikėtini – nuo vadinamųjų mėnulio iki meksikietiškų stepių, todėl kadaise ten Holivudo režisieriai filmuodavo vesternus. Iki šių dienų likę netgi butaforiniai kaimeliai.
Taip pat draugai aplankė neįtikėtino grožio Mochakaro kaimą kalnuose, šiuo metu labai pamėgtą užsieniečių, kurie ten perkasi namus ir mėgaujasi švelnia žiema. Su vietos gyventojais susidraugauti sunku, jie įtariai žiūri į atvykėlius, bet apskritai bendrauja maloniai.
Šįkart dar teko aplankyti ir neįtikėtiną Kadiso miestą prie Atlanto vandenyno. Jis beveik iš visų pusių apsuptas vandens, o su žemynu jungia tik siauras žemės ruožas.
„Ten tokia ypatinga atmosfera... O kokie fantastiški saulėlydžiai... Gyvenau Santo Domingo gatvėje, buvusiame vienuolyne įsikūrusiame nuostabiame viešbutyje, į kurį gali patekti kone tiesiai per bažnyčią – ypatinga vieta“, – prisimena keliautojas.
Ten, ant vandenyno kranto, buvusiame kariniame forte, įkurtas menų centras. Labai įdomios parodos, ir viskas nemokamai.
Vieną dieną jis papuolė į Kadiso miesto šventę. Visi išėjo į gatves, aikštes švęsti su savais užkandžiais, vynu, gitaromis, klegesiu, dainomis. Kavinės gatvėse sustatė ilgus stalus, nukrovė šviežiomis jūrų gėrybėmis, dažniausiai – austrėmis. Aisčiui buvo gaila išvažiuoti iš Kadiso.
„Man dėl orų visur gerai, kur nespaudžia tokie šalčiai kaip pas mus. Net drėgname Paryžiuje, kur dažną dieną dulksnojo. Bet ir tuomet gali sėdėti lauko kavinėje su puodeliu kavos ir nenušalti rankų. Nekalbant apie Ispaniją, kur žiemos šiltos ir malonios. Tuomet ir nuotaika puiki, problemos tolimos, ateitis graži, o gyvenimas tobulas“, – įkvėptas kelionės įspūdžių Aistis jau pasinėrė į darbus.
Vieną mano kurtą aromatą „nosių“ trenerė pavadino aukščiausios prabos kvepalais.
