Kai tėvai iš gimtųjų Lazdijų kraustėsi į Vilnių, Marijui buvo vos aštuoneri.
„Žiauriai tuomet pykau ant tėvų, kad jie mane atplėšė nuo mano kiemo, krepšinio lentos ir draugų, bet mano nuomonės niekas nepaisė”, – pasakojo vyras.
Tačiau dzūkuojančiam vaikinukui pavyko lengvai įsilieti į sostinės bendraamžių gretas. Jis ne tik nesulaukė pašaipų, bet netgi lengvai pelnė jų pagarbą.
„Turėjau du stiprius kozirius, – pasakojo Marijonas, kuris atvykęs į Vilnių pradėjo lankyti Žvėryno 15-ąją vidurinę mokyklą. – Pirma, buvau praprusęs kino srityje. Mat Dzūkijoje beveik visi žiūrėjo Lenkijos televiziją, kuri buvo gerokai laisvesnė nei anuometė lietuviška ar rusiška. Lenkai rodydavo nemažai vakarietiškų filmų, juos žiūrėdavau neatplėšdamas akių. Man ypač patiko vesternai.
Kai savo bendraamžiams vilniečiams pasakodavau, kaip gyvena laisvasis pasaulis ir kokie ten kuriami filmai, šie klausydavosi išsižioję.
Kitas stiprus mano koziris – kvadratas. Šį anuomet populiarų žaidimą žaidžiau labai neblogai. Tai, kad buvau kietas kvadrato žaidėjas, taip pat padėjo įsilieti į tikrų vilniečių gretas.”
M.Mikutavičius laidoje padėkojo tėvams, kad priėmė sprendimą persikelti į sostinę. „Pagalvojau, jei taip nebūtų įvykę, kas aš būčiau buvęs dabar? Koks nors eilinis Lazdijų „pijokėlis?” – svarstė pramogų pasaulio garsenybė.
