Prieš šešerius metus itin populiariu dainininku buvęs lietuvis Havajuose klientams iš visos Amerikos skaito individualų žmogaus dizainą, keliauja po pasaulį ir dalyvauja uždarose indėnų ceremonijose.
- Ar planuojate kada nors grįžti į Lietuvą su visa šeima? Turiu omenyje ne atostogas, o nuolatinį apsigyvenimą.
- Nieko neplanuoju. Realiai tai galbūt galėtų nutikti, jeigu mane kas nors pakviestų sugrįžti. Labai abejoju, ar aš pats tai inicijuočiau, nes mano ieškojimų laikotarpis, panašu, kad baigėsi.
- Kaip manote, ar radote laimingo gyvenimo paslaptį? Kokia ji?
- Man yra juokinga, kai žmonės bando vaikytis laimę. Mes norime praleisti pusę savo gyvenimo nervindamiesi, nes esame nelaimingi, o laimės momentais pusę to laiko vėl būname nelaimingi, nes žinome, kad ta laimė greit baigsis... Skamba kaip žiauriai daug darbo.
Aš neturiu paslapties, aš tiesiog pasiimu tai, kas yra mano. O jei visos serijos būtų vien baltos, mano filmas mane apakintų.
- Kaip per pastaruosius metus pasikeitė jūsų požiūris į gyvenimą?
- Aš nelabai atsimenu, kaip ten anksčiau buvo... Matau taip, kaip yra dabar. Šeima yra grožis. Meilė nusikelia į visai kitą aukštą, kai matai šalia savęs augantį mažą žmogų. Tai labai šilta.
- Tačiau gyvenimas vis tiek pasikeitė. Bent jau fiziškai. Jei anksčiau galėjote gyventi bambukų giraitėje ir nesinaudoti pinigais, tai dabar nėra taip paprasta tai padaryti. Apskritai, kaip materialistinėje visuomenėje buvo įmanoma išgyventi be pinigų?
- Gyvenimas keičiasi kasdien, nes skrendame greitai. Kartais pamatau savo senus laiškus, rašytus prieš dešimt metų, ar senus interviu ir nerezonuoju su nei vienu žodžiu iš dabartinės perspektyvos. Darosi įdomu, ar tikrai aš toks buvau. Galbūt taip pat atrodys šis rašymas po dešimties metų.
Aš ir dabar gyvenu bambukų giraitėje mažame mielame namuke su savo šeima. Jeigu sakyčiau, kad nenaudoju pinigų, meluočiau. Tačiau aš nemoku nuomos pinigais. Vietoje to padedu žmonėms, kuriems priklauso keli namai, buityje ir jie mus priima gyventi. Havajuose daug kas vyksta mainų principu.
Bet to, čia tropikai - maistas auga ant medžių. Kieme auga mango, papajų, avokadų, bananų medžiai... Kaimynai žvejai vis atveža šviežio tuno, o mano vaikas lauke laksto nuogas ir beveik niekada neavėjo batų.
Jeigu turi nors kiek noro dirbti, gali užsidirbti. Būtent taip kartais aš ir darau... Smagu, kad man tai pavyksta padaryti darant dalyką, kurį myliu. Aš kalbu apie žmogaus dizaino skaitymą. Klientų turiu visoje Amerikoje.
Beje, aš niekada negyvenau visai be pinigų. Nebent ankstyvoje jaunystėje, kai po kelias savaites klaidžiodavau miškuose.
Gyventi vien iš gamtos gėrybių yra radikalu, bet įmanoma. Havajuose pažįstu žmogų, kuris 12 metų nematė asfalto ir gyvena giliai slėnyje.
Apskritai, kam visą laiką ir gyvenimą atiduoti darbui? Kad kažką sau ir kitiems įrodytum ir funkcionuotum toje vartotoju mėsmalėje: paskola, butas, žmona, meilužė, mašina, baras..?
Paradoksalu, kad žmonės Amerikoje dirba visą gyvenimą, kad tapę pensininkais galėtų gyventi Havajuose, o aš ir taip galiu gyventi Havajuose. Tiesiog viskas priklauso nuo perspektyvos - aš labai jaunas išmokau gyventi turėdamas labai mažai ir visada matau tai, ką aš turiu, o ne tai, ko neturiu.
Jeigu lyginčiau save su daugeliu šio pasaulio gyventojų, aš turiu labai daug. Džiaukimės tuo, ką turim. Tad jeigu tu šiuo metu esi Lietuvoje ir turi priėjimą prie interneto, prašau, žinok, kad tu esi labai turtingas ir tau labai pasisekė. Aš pervažiavau šį pasauli skersai ir išilgai, todėl žinau, kaip jis atrodo.
- Kuris pasaulio kampelis jums labiausiai įsirėžė į atmintį ir širdį?
- Havajai. Galbūt dėl to čia ir esu jau penkerius metus.
- Kaip suprantu, muzika ir toliau yra jūsų gyvenimo dalis, tačiau informacijos apie koncertus niekaip nepavyko rasti. Ar vis dar koncertuojate?
- Kartais truputį šen bei ten, bet tikrai nespaudžiu. Muzikanto darbas labai sunkus, jeigu nori iš to gyventi ar siekti kažkokios karjeros. Įrašai, repeticijos, bėgimas vienur ar kitur, skambinimai, organizavimai, važiavimai, filmavimai, grimavimai, dalyvavimai, garso tikrinimas... Visada iš tavęs tikimasi tobulo programos atlikimo ir niekam neįdomu, kad tau šiandien nuotaika sumauta. O kur dar laikas kūrybai?
Šiandien aš pasilieku tik ją ir kai ką nors sukuriu, aš įrašau ir kartais patalpinu „YouTube“. Paties koncertinio gyvenimo nepasiilgau. Kartais ilgiuosi grojimo gatvėje. Būtent gatvė mane nemažai metu maitino. Gaila, bet salose beveik nėra gatvių, tinkamų grojimui. Groti galima nebent turguje.
- Kas, jūsų nuomone, yra gyvenimo prasmė?
- Jeigu tai galima vadinti prasme ir jeigu ji apskritai yra, tada man prasmė šiandien yra tiesiog gyvenimo filmo stebėjimas, suvaidinant pagrindinę rolę ir garsiai karts nuo karto nusijuokiant. Man patinka stebėti ir tylėti. Tyla kalba garsiai.
Be to, aš matau, kad kiekvienas žmogus yra potenciali mitologija ir yra šansas pasiimti, kas tiktai tavo ir nieko kito. Pavyksta tai padaryti ar ne, čia kaip kiekvieno likime užrašyta...
Kai stebiu, ką mums daro planetos ir matau, kiek mes esame tampomi už virvučių programos, kuri daro įtaką mūsų protams, suprantu, kad pasirinkimo apskritai nėra. Sunkiausia yra paleisti iliuziją, kad aš kontroliuoju savo gyvenimą. Matai, bandai gyventi ar ne, gyvenimas vyksta. Kiekvieną minutę miršta ir gimsta n skaičius ląstelių mūsų kūnuose ir visame kame aplink mus.
Protas yra sukonstruotas kitiems, o ne sau. Protas yra triukšmingas ir tampo mus tai į vieną, tai į kitą pusę ir niekada neužsičiaupia, bandydamas varyti mūsų gyvenimus, bet per gyvenimą veža kūnas. Protas neturi motorų. Kūnas yra mašina. Jei aš bandyčiau kišti savo matymą kitiems, puikiai žinau, kad nebūčiau išgirstas. Aš esu čia tam, kad supurtyčiau žmones, kurie mane artimiau pažįsta ir pirštu bakstelčiau į visai kitą perspektyvą... Aš negaliu atsakyti kas yra gyvenimo prasmė tau arba kažkam kitam. Galiu tik pasidalinti tuo, ką aš matau. Juk visi matome skirtingai tik kartais bandome matyti vienodai, nes nieko geresnio mums nebuvo paduota. Mano gyvenime viskas įvyksta tada, kai nustoju daryti.
- Kokia jūsų minėtojo žmogaus dizaino esmė?
- Tai gana radikalus eksperimentas su savimi, protą paliekant stebėtojo pozicijoje ir leidžiant kūnui priimti sprendimus. Kaip tai padaryti priklauso nuo kiekvieno individualaus dizaino, kuris yra apskaičiuojamas. Tai žmogaus diferenciacijos mokslas. Nemažai žmonių yra girdėję apie tai, bet labai nedaug turi drąsos su tuo eksperimentuoti.
- Daug kartų minėjote, kad galite papasakoti tik tai, ką matote. Taigi, ką matote šiuo metu?
- Aš matau, kad nieko nekontroliuoju savo gyvenime. Taip pat matau, kad žmogus nėra savo realybės kūrėjas, o tik receptorius.
- Tai kas kuria realybę?
- Neturiu nė menkiausio supratimo.
Visai neseniai kažkokiu būdu atsiradau vienoje „Facebook“ grupėje ir nežinau kas ir kodėl mane ten pridėjo. Panašus jausmas būti šitoje planetoje...
Kartais mediniai skaitliukai pasvajoja, kad norėtų būti naujausiu kompiuteriu ir viską suskaičiuoti tiksliau, greičiau ir detaliau. Aš susitaikau su tuo, kad mano kompiuteris ir jo kietasis diskas nėra suprogramuoti suvokti visas egzistencines tiesas ar melus. Smagu nusimesti klausimus, kurie nėra mano.
- Kuo labiausiai didžiuojatės?
- Žodis „didžiuotis“ man nelimpa, bet savo gyvenime vertinu savo paties padarytas klaidas. Kad suprastum, kas ir kaip šiame filme veikia, sveika savo kailiu patirti, kas neveikia. Linkiu mylėti savo klaidas, nes per jas atsidaro durys progresui.
Taip gražu negraužti savų žmonių, kurie suklydo ir paslydo. Juk ne kiekvieno kelias rožėm klotas ir žmogus turėti teisę perbristi savus pelkynus savaip, be akmenų, skrendančių iš pašonių.
Kalbant apie gėdą, man dėl nieko nėra gėda. Atsimenu, kai būdami vaikais darželyje ko nors prisidirbdavome, auklytės mus išrengdavo ir pastatydavo nuogus ant stalų, kad būtų gėda prieš kitus vaikus ir jie juoktųsi...
Aš stovėdavau ir žiūrėdavau. Nei man gėda buvo nei ką, bet to absurdo kažkaip nesupratau. Dabar tokias auklytes užtampytų po teismus, o sovietinėje Lietuvoje scenarijus buvo truputį kitoks. Mano kartos ir vyresni žmonės puikiai atsimena, koki robotiškų apsigimėlių šou mums kartais tekdavo praeiti, kiek reikėjo kariauti bei energetiškai sumokėti, jei buvai kažkiek kitoks.
Dabar, žiūrėdamas pro amerikietiško traukinio langą, matau, kad sovietinė vaikystės mokykla mane padarė stipriu kovotoju. Pirmi 7 metai žmogui yra labai svarbūs.
- Dabar pats turite mažą vaiką. Ko apie gyvenimą siekiate išmokyti savo sūnų?
- Jam dar vos dveji ir jis tik pradeda lipdyti pirmuosius sakinius. Aš jam niekada nieko neliepiu, aš jo visada klausiu ir jis labai gražiai atsakinėja. Svarbu žmogui nuo mažens turėti savo atsakymą, o ne kieno nors užlipdytą.
Šiuo metu mokymas yra daugiau supažindinimas su gamta. Jam labai patinka žaisti džiunglėse ir vaikytis paukščius, jis yra labai greitas ir fiziškai stiprus. Kartais sunku pasivyti.
- Kas jums daugiausiai suteikia laimės?
- Labai paprasti dalykai: paukščiai, budinantys ryte, šiltas tropikų vėjas, katės murkimas, vaikų juokas, žmonių dainos tolumoje, aštuonkojai, šokantys mėnulio šviesoje. Taip pat džiugina tai, kad man nėra kur skubėti.
- Keista tai girdėt, kai visur egzistuoja terminai ir greitis. Tad kaip atrodo tavo įprastinė diena?
- Saloje gyvenimas vyksta lėtai. Čia niekas nieko nepaskubins ir nepaspaus. Viskam savas laikas.
Jau ketvirti metai nesinaudoju telefonu, tad niekas man neskambina ir neerzina kaip anksčiau... Jeigu žmogus man - jis ateis, palauks ir supras. Jeigu nelauks, vadinasi, jis ne man.
O mano dienos nėra vienodos. Yra tik vienas pastovus dalykas, kurį darau kasdien - ryte išgeriu du litrus vandens. Taip pat, kiek galiu, tiek laiko leidžiu su savo sūnumi, maždaug tris kartus per savaitę vedu žmogaus dizaino skaitymus. Kartą per savaitę aptvarkau aplinką savo kieme: nupjaunu žolę, nuskinu vaisius, išvežu palmių lapus ir t. t.
Maždaug porą kartų per mėnesį įlendu į vandenyną. Šiaip nesu saulės fanas ir mieliau maudausi naktį. Dar porą kartu per metus dalyvauju indėnų ceremonijose ir maždaug kartą per metus palieku salą kelioms savaitėms ir keliauju po Europą ar Ameriką.
Dar man patinka vairuoti. Tyloje. Vienam ir be tikslo. Bet per porą valandų čia gali nuvažiuoti nuo vieno salos galo iki kito...
- Ar tokios laisvos sielos kaip jūs tokia maža sala nevaržo?
- Niekada nemaniau, kad taip ilgai būsiu vienoje saloje. Maniau, gausiu „island fever“ (psichologinis negalavimas, pasireiškiantis jausmu, kad esi įstrigęs vienoje vietoje, - Red. pastaba) po kelių mėnesių. Įdomu tai, kad kiekvieną kartą, kai trumpam palieku salą, kasdien jaučiu magnetinę trauką čia grįžti... Sugrįžimas į salą būna geriausia kelionės dalis.
