Danguolė juokiasi, kad pradėjo lengvai gyventi tuomet, kai išmoko sutelkti energiją į tai, ką daro, ir nesiblaško. Jai be galo įdomu tai, ką veikia, – kasdien moterį supa talentingi žmonės ir įstabūs meno kūriniai.
Dirbdama ji nesvajoja apie atostogas, o ilsėdamasi jau išmoko negalvoti, kaip biure einasi be jos.
„Jei verdu sriubą, tai visa ir esu toje sriuboje. Tik nesakykite, kad per gerai gyvenu!“ – juokėsi galerininkė.
– Kokios nuotaikos dažniausiai grįžtate į namus po darbo dienos? Ar jaučiatės išsunkta, ar džiaugiatės, kad galėsite pailsėti?
– Būna visaip. Nesu avinėlis, bet kai uždarau duris, netampu ir vilku. Turiu labai daug gyvenimo džiaugsmo, bet taip pat nesvetimas nei nuovargis, nei liūdesys.
Tik blogų emocijų niekam nedemonstruoju. Ir jokiu būdu negailiu savęs – tai silpnųjų bruožas.
– Ką jums reiškia namai? Ar tai jaukiausia ir saugiausia vieta pasaulyje, ar tiesiog vieta, kur yra lova?
– Esu praktiška, namai – dalis manęs. Ne veltui Biblijoje teigiama – kaip viduje, taip ir išorėje. Ir ne atvirkščiai. Manoma, kad daiktų negalima mėgti. Bet daiktai – tai dalis žmogaus, kuris juos kūrė. Dalis jo talento, sielos. Vertinu kokybę, grožį, estetiką ir dėl to neatsiprašinėju. Prasti, be meilės sukurti daiktai – tinginystės ir dvasinio skurdo apraiška.
Net rengtis gražiai ir tvarkingai dvasinga! Netikiu mėnesiais neplautų galvų tobulu mąstymu ar tyrais darbais.
Nesirenku, kas geriau – dvasinis ar išorinis grožis, abu dalykus savyje žmogus turi auginti. Dažnai, ypač iš moterų, tenka išgirsti „kokia aš protinga“ arba „gal aš per protinga, kad mane mylėtų“. Taip ir norisi paklausti, o kodėl tada taip kvailai gyveni? Kodėl tavo namai – tiek dvasiniai, tiek išoriniai – pragaras?
– Ar po darbų persirengiate? Ar namuose jus galima pamatyti su chalatu?
– Visai neseniai teko lankytis garsių austrų aristokratų galerininkų šeimos namuose, kviestinėje vakarienėje. Šeimininkai visus svečius laikė svarbesniais už save. Nors vargu ar tokių buvo.
Apranga nebuvo perdėtai ištaiginga. Rūbas visada turi atitikti vietą ir laiką, pagarbą aplinkai ir sau.
Be abejonės, vonios kambaryje patogu chalatas, bet juo vilkėdama neisiu į sporto salę. Kaip ir eidama į parduotuvę nesivilksiu vakarinės suknelės.
– Ką norėtumėte nuveikti per absoliučiai laisvą savaitgalį?
– Mano tobulas laikas – teatras. W.Shakespeare’as teigė, kad gyvenimas yra teatras. Man patinka stebėti ir patį gyvenimą, žmonių santykius. Mokytis. Svarbu nors keletą valandų per savaitę skirti tik sau – išvalyti, išplauti, išblizginti savo mintis.
Man svarbu dalytis teigiama energija ir su draugais pasiausti užtenka parako. Susigadinti nuotaiką galiu ir pati – tam pagalbininkų nereikia.
– Kokia dovana jus galėtų įžeisti?
– Niekas negali įžeisti, jei sau to neleisiu. Turiu išlavintą intuiciją, šiuo atžvilgiu esu kaip laukinis žvėrelis – be jos nė žingsnio. Jei nepasitikiu žmogumi – jis negali būti mano kolega ar bičiulis. Labai sunkiai, atsargiai įsileidžiu žmones į gyvenimą. Vyras ramus – įsimylėti iš pirmo žvilgsnio man negresia.
– Kokia knyga ir filmas pastaruoju metu paliko didžiausią įspūdį? Kuriuos rekomenduotumėte draugėms?
– Dabar domiuosi literatūra, filmais, susijusiais su savo profesija. Tačiau visada po ranka yra ir dešimtis kartų perskaityti romanai: Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Gustave’o Flaubert’o „Madam Bovari“, Marcelio Prousto, Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo apsakymai.
Vienas didžiausių mano pomėgių – šiuolaikinė psichoanalizė.
– Jūsų gėrimas – arbata ar kava?
– Vanduo su citrina.
– Jūsų saldumynas – juodasis šokoladas ar vanilė?
– Šokoladas. Bet pakanka ir saldaus balso.
– Kokio maisto ir gėrimų visada rastume jūsų šaldytuve?
– Vaikystėje iki ašarų sugraudindavo tėčio pasakojimai apie pokario metus ir alkstančią šeimą. Gal dėl to pati sau sugalvojau diagnozę, kad mano viduje yra bado genas, kuris primygtinai reikalauja, kad šaldytuvas nebūtų tuščias.
Tačiau savaitgalį netikėtai užsukusi draugė, kuri pirmiausia svečiuose patikrina šaldytuvo turinį, liūdnu balsu konstatavo – aš ne šuo, mat labiau rūpinuosi savo augintinio racionu.
Pastaba buvo laiku ir vietoje! Jei dabar tikrintumėte šaldytuvą, pamanytumėte, kad ruošiuosi karui.
– Kokia buvote prieš 20 metų? Kas iš tų laikų kelia juoką, o kas yra vertinga, brangu ir nepamirštama?
– Esu tokia pati – ir dydžiai tokie pat, ir humoro jausmas. Tik pavardė kita! Ji daug kam užkliūva, bet tai – vyro dovana.
Kartą seminare išgirdau įdomią mintį: jei dvidešimties manome, kad pasaulis neidealus, mes – skeptikai. O jei artėjant keturiasdešimtmečiui vis dar manome, kad pasaulis idealus, mes – naivuoliai.
Tikrai nemanau, kad gyvenimas tobulas. Dėl to nepavargstu kasdien mokytis. Noriu išmesti iš savęs visus magnetukus, kurie pritraukia blogį.
Trokštu žvelgti į gyvenimą lyg į veidrodį – jei kas nepatinka, padažyti, padailinti, o ne numoti ranka ar skųstis, verkšlenti.
– Kokią mamos pamoką visada turite galvoje?
– Visas mamos pamokas nešiojuosi. Svarbiausias dalykas – išgirsti dalykus, kurie nebuvo pasakyti. Darbštumas. Kai stebiu ją, kiekvienas veiksmas – begalinis rūpinimasis kitais.
Esu tėčio vaikas, bet norėčiau būti moteriškesnė. Tokia kaip mama. Jos dėka esu drąsi, stipri. Žinau, jei pasielgsiu netinkamai, pateisins, jei suklysiu, palaikys. Šeima man didžiausia Dievo dovana.
– Jei mostelėjusi burtų lazdele galėtumėte atsukti laiką atgal, ką pakeistumėte savo gyvenime?
– Laikyčiausi atokiau nuo žmonių, kurie sumenkina svajones ir mus. Labiau vertinčiau tuos, kurie padeda tikėti savimi.
Filosofas Carlas Jungas teigia, kad žmogus pusę gyvenimo gyvena dėl kitų, pusę – dėl savęs. Man atrodo, iki šiol per daug gyvenau dėl savęs, laikas pradėti gyventi dėl kitų.
– Kokią save įsivaizduojate po 20 metų – kur ir su kuo būsite, ką veiksite, kaip gyvensite. Ko norėtumėte?
– Norėčiau matyti save Lietuvoje, tarnauti savo šaliai, būti naudinga žmonėms, kasdien sau priminti, kad gyvenimo prasmė – mano rankose.
Gyvename nelaimingoje visuomenėje, todėl man labai norėtųsi, kad visi būtume labiau atsakingi už savo laimę. Juk šalyje, kaip ir namuose, labai svarbi atmosfera.
