Negana to, į Lietuvą teigia grįžęs iš meilės tėvynei ir didžiulio noro nuveikti čia ką nors svaraus.
Vis dar stebina grįžtantys į tėviškę. Romualdas tikina išvykęs dėl to, kad bijojo emigruoti – tą baimę net pilve juto. O ko bijai – tą reikia daryti, ir svetur praleido septynerius metus, nors tėviškėje, namuose, visko pakako.
O kaip tie lozungai apie meilę tėvynei – nesinori jais tikėti?
„Lozungas – tai tik šūkis, o aš veikiu ir matau efektą. Organizuotas verslas gali nuveikti daug, juk pelninga įmonė – gėris šaliai“, – ramiai dėsto Romualdas.
Be to, į Lietuvą grįžo ir dėl to, kad vaikai kalbėtų lietuviškai.
Pastaruosius porą mėnesių liko su jais vienas, mama išvyko į užsienį, nes turi verslo sumanymų. Romualdas su buvusia žmona – puikūs draugai. Pragyvenę beveik aštuonerius metus nusprendė, kad geriau jais – o ne vyru ir žmona – ir likti.
Tai dabar Romualdas ir sėdi su mažyliais visą dieną namie?
„Su jais nereikia sėdėti – su vaikais reikia tiesiog būti ir mylėti“, – gūžteli pečiais vyras.
Jis iš tų, kuris tikrai priekaištingai nepaklaustų savo antrosios pusės, ką veikė visą dieną namuose. Mat puikiai žino, kokius kalnus reikia nuversti.
Romualdas tiek versle, tiek gyvenime mėgsta sistemą ir struktūrą, tad tokiais principais vadovaujasi ir auklėdamas vaikus. Jiems sudaryta griežta dienotvarkė – mokyklėlė, dailės, fizinio rengimo, muzikos pamokėlės. Jei savaitgalis namie – pramogos arba šokiai namuose, nes ir pats Romualdas labai mėgsta šokti. Dar skambina vaikams fortepijonu – namie stovi žvilgantis „Petroff“ instrumentas. Vakare – trys pasakos prieš miegą.
Sako, dabar per dieną išauklėtų patį nepaklusniausią vaiką.
Ar galėtų pasidalyti patarimais?
Dažna problema ta, kad vaikai nevalgo. Nenori – nereikia. Tokia Romualdo praktika. Tik mažylei, kaip pats juokiasi, suteikia dar vieną šansą. Tad nuo vaikų, jei tik pradeda reikšti kaprizus, lėkštė būna patraukiama, ir jie, kad ir kokie maži būtų, nemaloniai nustemba iš netikėtumo ir po dienos kitos bandymų nusprendžia nelaukti kito valgymo, o viską sudoroja iš karto.
– Greičiausiai prie tokio vyro stovi eilė trokštančių pelnyti jo dėmesį moterų?
– Taip, dėmesio sulaukiu. Bet gyvenu ir elgiuosi taip, kad netinkami žmonės patys atkrinta. Be to, mano širdis jau užimta. Sutikau princesę, nuostabiausią žmogų pasaulyje. Kadangi dar tik pati pradžia, negaliu papasakoti daugiau.
– Santykiai dar labai trapūs?
– Santykiai būna trapūs visą gyvenimą. Bet tikrai žinau, kad mūsų istorija – net stipresnė, nei nutikusi Romeo ir Džuljetai.
– Kaip įsimylėjote?
– Aš neįsimylėjau – aš iš karto pradėjau mylėti. Meilė toks dalykas, kurio ieškoti beprasmiška, o rasti neįmanoma.
– Kas tuomet nutinka blogo tarp dviejų žmonių, kad jie išsiskiria, juk visos sąjungos prasideda gražiai ir romantiškai?
– Mums su buvusia žmona nieko blogo neatsitiko. Santykiai nuolat keičiasi, tarp mūsų tvirta draugystė, o vyras ir žmona geri mes greičiausiai galime būti su kitais žmonėmis.
– Po gyvenimo užsienyje pamatėte, kad su vyrais Lietuvoje ne viskas gerai?
– Čia jie per daug sureikšmina moters išvaizdą. Iš viso vyrai Lietuvoje kreipia dėmesį ne į tai, į ką reikia. O derėtų pažvelgti į save ir tvarkyti savo protą, išmokti laikytis duoto žodžio.
Tipiškas Lietuvos vyras toks „stumk-trauk“, lyg lepšis. Šiandien myliu, ryt – ne, gyvenu su mergina šešerius metus, bet nesugebu priimti sprendimo vesti. Jie slepiasi už moterų nugaros!
Moterims nebeliko ką daryti, tik prisiimti dar vieną vaidmenį – vyro. Jos puikiai susitvarko su vyriškomis pareigomis, rūpinasi vaikais, namais, savimi, bet iš jų reikalaujama dar ir dar. Taip nesąžininga.
Mano ir mano tėvų šeimoje taip niekada nebuvo. Tėvas – kaip mūro siena. Jis išspręsdavo visus klausimus ir neverkė mamai ant peties, kaip sunku, ką reikėtų sugalvoti, kaip verslą sukurti.
– Bet gal abejotinas šis modelis – juk tiek tėvų, tiek jūsų paties šeima iširo?
– Pasiteisino. Sprendžiu iš to, kokiais žmonėmis su jaunesne seserimi tapome. Jausmų sritis – visai kita plotmė.
Kad Romualdas valingas, galima spręsti iš to, jog ne kartą gyvenime priėmė gana radikalius sprendimus. Atsisakė alkoholio, rūkalų, neseniai – ir mėsos.
„Energijos turiu daug, tačiau apėmė pojūtis, kad imu ją avansu“, – sako vyras.
Dabar dirba kartu su Niatnamo – Vietnamo tradicinio kovos meno – federacijos prezidentu Petru Golovaču. Kovos būdams per treniruotę skiriama vos keliolika minučių, visas kitas laikas – aiškinti apie kūną, maistą, kaip iš jo atsiranda energija, kaip ji švaistoma ir tausojama.
– Žmonės nekeičia savo įpročių ir gyvenimo šiaip sau. Kas jums iš tiesų nutiko – apniko liūdesys, depresija?
– Esu optimistas – galiu tuo dar penkis žmones užkrėsti. Vyną ragauju, bet negeriu. Kaip tik turiu someljė rinkinį, tad pradedu pažinti tą pasaulį. Paragauju – ir išspjaunu. Juk svarbiausia spalva, kvapas, skonis, o kam man tas alkoholis, – stebina pašnekovas. – Žalingų įpročių atsisakiau metai iki pradedant vaikus, be to, kasdien plaukiojau ir nesustojau nė dienai, nes žinau, kad paskui pradedi simuliuoti.
– Vaikučiai gimė sveiki?
– Iš pradžių buvo rūpesčių. Pavyzdžiui, sūnus turėjo odos problemų, tepdavau jį aštuonis kartus per dieną. Mažylis vilkėdavo pižamą su prisiūtomis pirštinėlėmis, kad nenusidraskytų. Buvo siaubinga.
Galimybė, kad tepalai padės pasveikti, buvo nedidelė. Padėjo. Žinau visus vaistus, skirtus odos ligoms, – vaistininkės stebisi. Net nebenešdavau recepto, nes puikiai žinau vaistų sudėtį, poveikį ir net gamintoją.
– Išpeikėte kitus vyrus, o tuomet pasakykite, kuo galėtumėte jei ne pasigirti, tai pasidžiaugti jūs.
– Pasidžiaugsiu asmenine jėga. Tai reiškia gebėjimą veikti, nepaisant to, kokios kortos yra išdalintos. Priimti sprendimus ir eiti į priekį. To trūksta Lietuvoje. Čia daug šnekančių ir svajojančių žmonių, veikiančių mažai, o būtent ant jų laikosi visas progresas.
Žmonės mano, kad turi svajonę ar norą. Bet noras – tai ne tikslas. Tikslas, kai nori ir iš karto pradedi veikti, padarai veiksmą. Nori groti fortepijonu – tą pačią akimirką skambini telefonu mokytojui, nusiperki natas, prisilieti prie instrumento, skaitai specialią literatūrą. Atlieki veiksmą tą pačią parą! Ir kai pradedi veikti – visas pasaulis tau padeda.
– Toks gimėte ar išsiugdėte tokias savybes?
– Mano Zodiako ženklas – Svarstyklės, toks, kuriam sunku apsispręsti. Pamenu, mama padėdavo virtinukų ir morkų salotų – po pusvalandžio rasdavo nepavalgiusį, nes nenuspręsdavau, nuo ko pradėti.
Neapsisprendimas trukdo gyventi, dirbti, bendrauti.
