„Parašykite, kad pirmadienį dovanų jis dar buvo neišpakavęs, nes tebešventė savo 32-ąjį gimtadienį, – kvatojo taurę keldamas vyras, kuriam kompaniją palaikė būrelis daugiadieniuose žygiuose užsigrūdinusių draugų. – Mes iš tų, kurie švenčia ne dvi valandas ir net ne dvi dienas...”
– Paminėjote, kad švenčiate ne 50-ąjį, o 32-ąjį gimtadienį...
– Šis skaičius yra labai apgalvotas. Jei sakyčiau, kad švenčiu 17-ąjį, neparduotų „šnapso”. Todėl pasirinkau aukso vidurį – ir jaučiuosi lyg 32-ejų, ir „šnapsą” tokio amžiaus žmonėms parduoda, ir papirosus. Ir legaliai su moterimi jau gali gyventi, ir šiaip daryti ką nori.
– Kokios netikėčiausios dovanos sulaukėte per gimtadienį?
– Didžiausias netikėtumas, kad šįsyk niekas nepadovanojo jokio dramblio. Kadaise vieną medinį buvau gavęs, jam blogai baigėsi – supuvo balkone.
Kiek žinau, negavau ir nė vienos krištolo taurės su išgraviruotu „50” – būčiau išsyk sudaužęs.
– Gal kas nors apjuosė tautiniais raštais išmarginta juosta, skirta 50- mečiam jubiliatui?
– Ne. Su tokiu sveikintoju būčiau iš karto susimušęs.
– Ar šventėte tradiciškai, su degtine?
– Oi... Tebešvenčiu. (Jubiliatą kalbinau pirmadienį. – Aut.).
– Ar sulaukęs šio gimtadienio nedavėte sau kokio nors iškilmingo pažado – ko nors niekada nebedaryti ar ką nors pradėti daryti?
– Ne, jokių pažadų ir jokio žiūrėjimo į priekį. Kadangi, kaip minėjau, manau, kad man ne 50, o 32-eji.
– Tuomet vyriška amžiaus vidurio krizė jums dar priešaky?
– Bandysiu užsikonservuoti ir ilgai dar likti 32-ejų. Ir dar su draugu Liutauru bandysime kurti kokią nors muziką.
– Kurti muziką jums norisi tik šiandien ar norėjosi visuomet?
– Labai norisi šiandien. O rytoj jau gali atrodyti kitaip, tos muzikos gali nebesinorėti.
