Maestro pasidžiaugė, kad dabar yra laisvesnis ir jau be didelio širdies skausmo laiką, skirtą partitūrai, atiduoda šeimai. Pavyzdžiui, po pusryčių jau keletą dešimtmečių kartu gyvenanti pora eina pasivaikščioti. „Svarbu rasti laiko ir sau, šeimai. Norėdamas kvėpuoti, turi įkvėpti oro tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme“, – šypteli Vilniuje gimęs muzikantas.
Jau daugelį metų gyvenimą Vokietijoje kuriantis muzikantas į gimtinę grįžta maždaug keturis ar penkis kartus per metus. „Visuomet gera aplankyti Vilnių, juk čia – mano namai, čia aš užaugau“, – sentimentaliai prasitarė muzikantas.
Neseniai sostinės Kongresų rūmuose drauge su simfoniniu orkestru jis surengė išskirtinį muzikos vakarą. Dar prieš duodamas interviu turėjo repeticiją. Jai pasibaigus atsikvėpė, preciziškai nuvalė instrumento stygas ir prisėdęs tvirtu balsu tarė: „Kalbėsiu tik apie muziką. Daugiau man niekas neįdomu.“ Vėliau juokdamasis pridūrė – dėl tokio jo požiūrio kalta motina.
Kai D.Geringui buvo šešeri, būtent ji sūnų nuvedė į muzikos mokyklą, įdavė violončelę ir liepė groti. „Tuo metu negalvojau, patinka man tai ar ne. Tiesiog klausiau tėvų. Mama puikiai dainuodavo ir visuomet norėjo, kad vaikai užaugtų muzikalūs. Laikui bėgant supratau, kad groti violončele mėgstu labiausiai. Tai darau jau kone 60 metų“, – priminė maestro.
– Neretai muzikantai tėvai bando atkalbėti vaikus imtis šio amato sakydami, kad duoną iš to uždirbti sunku. Ar jūsų niekas nebandė atkalbinėti?
– Mokykloje man gerai sekėsi matematika, todėl tėvas šventai tikėjo, kad toliau tęsiu mokslus susijusius su šia sritimi. Jį labai nustebino mano sprendimas stoti į konservatoriją. Manė, kad muzikai mažai uždirba ir nuoširdžiai nelinkėjo man gyvenime sukti galvos, kaip sudurti galą su galu. Tačiau nepaklausiau ir šiandien puikiai tik iš muzikos. Jeigu mėgsti savo darbą ir daug dirbi, tau sekasi. Nesvarbu, esi gydytojas, bankininkas ar violončelininkas.
– Akivaizdu, kad jūs savo profesiją tikrai mėgstate. Dar 1970 metais buvote įvertintas tarptautine Piotro Čaikovskio premija, konkurse laimėjote aukso medalį.
– Ši premija man buvo didelis atspirties taškas, ji man buvo tarsi variklis, skatinantis mane siekti daugiau. Tuomet supratau, kad groju ne šiaip sau, kad tai – mano pašaukimas. P.Čaikovskio premija man atvėrė kelius į prestižiškiausias pasaulio scenas. Tuo tarpu šiandien, po tiek metų, aš galiu didžiuotis, kad jau antrus metus esu tos organizacijos komiteto narys.
– Jums teko garbė būti pasaulinio lygio žvaigždės, violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus mokiniu. Kokias didžiausias pamokas jis jums perdavė?
– Jis – tikras magas. Esu jo pasekėjas. Kai sužinojau, kad teks dirbti su juo, nė nesvarsčiau apie jokius kitus gyvenimo posūkius. Maestro įtraukė mane į savo sūkurį, buvo tarsi kelrodė žvaigždė, į kurią norėjosi lygiuotis. Jis visuomet ragino siekti aukščiau, daryti daugiau, domėtis plačiau. Ir visuomet laikytis disciplinos. Rostropovičius įskiepijo man ne tik meilę menui, bet ir žmonėms. Esu jam dėkingas.
– Kalbate apie discipliną, juodą darbą. O kaip su kūryba, įkvėpimu? Ar tai jums artima? Juk menas nuo to, rodos, neatsiejamas.
– Taip kaip apetitas ateina valgant, taip ir įkvėpimas ateina dirbant. Įkvėpimo niekuomet neieškojau, reikia tiesiog sėsti ir dirbti: groti, mokytis partitūras... Bet gal tai ir vadinama įkvėpimu? Juk kai darbas įtraukia, pamiršti laiko pojūtį. Tuomet negalima to laiko stabdyti. Nors įprastai laikausi nuomonės, kad laukti gyvenime nėra laiko. Čaikovskis atsikeldavo ir pradėdavo dirbti nieko nelaukdamas. Būtent dėl to jis ir yra Čaikovskis. Tik taip jis kažką pasiekė ir tapo žinomas.
– Ar panašiais principais vadovaudamasis auklėjote ir savo vaikus?
– Mano sūnus Aleksandras labai nemėgo mokyklos. Miegamajame ant sienos jis buvo pasikabinęs mokyklos direktorės nuotrauką. Sykį jo paklausiau ar ji jam patinka. O jis atsakė, kad iš tikrųjų negali jos pakęsti, tačiau atsibudęs pirmiausia ją pamato – išsigąsta jos skvarbaus žvilgsnio ir nori nenori keliauja į pamokas. (Juokiasi.)
Kurį laiką jis blaškėsi, bet vėliau „susirgo“ teatru. Pasinėrė į jį trim šimtais procentų. Šiandien jam 42-eji ir jis vis dar gyvena tame . Manau, kad svarbu atrasti tai, kas tau patinka ir kai randi – dirbti norisi savaime. Jeigu žmogų kažkas tikrai domina, jis pasineria. Tuomet įkvėpimas visuomet žengia greta tavęs.
– Kaip įprastai atrodo jūsų diena: atskeliate, papusryčiaujate ir sėdate groti?
– Nebūtinai. Anksčiau mano užimtumas buvo didesnis, dėsčiau paskaitas mokiniams, studentams. Dabar turiu daugiau laiko. Kartais atsikeliu, rodos, jau studijuosiu partitūras, o žmona pasiūlo išeiti pasivaikščioti. Ir einu. Svarbu rasti laiko ir sau, šeimai. Norėdamas kvėpuoti, turi įkvėpti oro tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
– Jūsų žmona Tatjana – žinoma pianistė. Namuose turbūt visuomet skamba muzika.
– Neseniai pradėjau groti fortepijonu. Anksčiau taip pat teko mokytis, tačiau spėjau pamiršti. Kadaise gyvenome Maskvoje, kur vienu fortepijonu namuose naudojosi žmona, jos tėvas ir sesuo. Tuomet ištaikyti minutę pagroti dar ir man buvo sudėtinga. Dabar turiu savo studiją, savo fortepijoną. Groti klavišiniais man – iššūkis. Tačiau būtent tai mane labiausiai ir žavi – mokytis kažko naujo.
– Kas jums gyvenime svarbiau: rezultatas, užsibrėžtas tikslas, ar pats kelias link jo?
– Žinoma, kelias. Niekada nesikėliau sau tikslų išgarsėti, laimėti kokias nors premijas... Tiesiog daug dirbau. Esu įsitikinęs, kad viską galima pasiekti einant mažais, tačiau užtikrintais žingsneliais. Dideli šuoliai kartais būna vykę, tačiau tai – apgaulinga.
– Nuveiktų darbų jums galėtų pavydėti ne vienas. Ar jaučiatės viską pasiekęs? Kokius norus šiuo metu puoselėjate?
– Man patinka atsidurti situacijose, kuriose iki tol nesu buvęs. Prieš dvidešimt metų galėjau tik pasvajoti, kad man pavyks sugroti kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinius. Jie labai sudėtingi, o atlikimas reikalauja didelio muzikinio pasirengimo. Tačiau šiandien esu nepaprastai laimingas, kad atradau savyje jėgų juos išmokti. Netrukus išleisiu kompaktinę plokštelę „Geringas groja Balakauską“. Man tai labai svarbu.
Taip pat planuoju surinkti kuo daugiau lietuviškų XX amžiaus kūrinių violončelei, nuo romantinių ir iki neoklasikinių. Dirbame kartu su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Balio Dvariono vaikaičiais. Kartais jaučiu, kad žymūs kompozitoriai gyvena būtent juose.
– Laikotės požiūrio, kad pati muzika – neegzistuoja. Kad yra tik popieriuje užrašytos natos ir muzikantai, kurie klausytojams sukuria iliuziją. Ką turite omenyje?
– Manęs kartais klausia, kuo koks nors koncertas bus kitoks nei kiti. Tai juokinga. Nėra vienodų koncertų. Visi jie bus kitokie, visi skirtingai išpildyti. Jei jūs mėgstate Mocartą, galbūt sakysite, ai, štai šią simfoniją jau girdėjau. Tačiau viskas priklauso nuo atlikimo. Dėl to ir įdomus atlikimo menas – niekada negali žinoti, kaip tau pavyks.
Jeigu koncertas patinka tavo draugams, jeigu salėje girdisi plojimai, kritikai parašo geras recenzijas – valio. Tačiau man svarbiausia – pasiekti žmonių širdis. Ir tai nebūtinai priklauso nuo klausytojo išsilavinimo ar drabužio, kurį jis dėvi. Svarbu atsiverti ir susišnekėti. Universalia muzikos kalba.
