Populiari atlikėja R.Ščiogolevaitė neslepia išgyvenusi audringą periodą, kai drastiškai mėgavosi laisve, pastebi „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Nebuvau įjunkusi į narkotikus ar alkoholį, tačiau gyvenau ne pagal taisykles”, – prisipažino dainininkė, prisimindama laikotarpį po skyrybų su oreiviu Vytautu Samarinu.
Vėliau jos gyvenime buvo šokėjas Deividas Meškauskas, dainininkas iš Vokietijos Elvinas Dandelis. Praėjusią vasarą atlikėja ištekėjo už verslininko Rolando Damijonaičio.
Jis ir D.Meškauskas – jaunesni už R.Ščiogolevaitę. Ar tai pranašumas? „Pranašumas toks – jei turi daug kantrybės, jaunesnį vyrą galima palenkti, kol jis dar nesustabarėjo”, – juokėsi dainininkė.
Apie mylėtus vyrus, sūnų ir vaikystėje netikėtai atsiradusį brolį R.Ščiogolevaitė atvirai pasakojo „Lietuvos ryto” TV laidoje „Kitoks pokalbis”.
– Esate sakiusi, kad neverta laukti, kol kas nors pasiūlys laidą, darbą ar širdį. Ar iš tiesų visada pati pasiimate tai, ko jums reikia? – dainininkės paklausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Dažnai. Esu drąsi – nebijau tobulėti ir išbandyti savęs. Pirmiausia – profesinėje srityje. Bet labai nemėgstu ekstremalumo, greičio, adrenalino.
Manyje yra daug prieštaringų savybių, kurios, atrodo, negali derėti viename žmoguje.
Man patinka išbandyti savo jėgas. Pavyzdžiui, žinau, kad sugebėsiu įgyti dar vieną diplomą, daryti karjerą ir tuo pat metu būti gera motina.
Bet nemėgstu trumpalaikių adrenalino kupinų pojūčių. Man psichologiškai sunku juos ištverti. Net karuselėse apima nepaaiškinamas siaubas.
– Bet kaskart pakilus į sceną irgi užplūsta adrenalinas?
– Ne, man tai nėra adrenalinas. Jaudulys – taip. Jis man padeda susikaupti. Dainavimas – mano stichija. Užtat grodama fortepijonu patirdavau didžiulę baimę. Tada supranti, kad esi ne savo vėžėse.
– Galėtumėte prieiti prie vyro ir pirmoji parodyti jam simpatiją?
– Be jokios abejonės. Negali visi būti vienodi. Negalima iš visų reikalauti to paties – esą visoms moterims tinka vienoks elgesys, o visiems vyrams kitoks.
– Esate pirma prisipažinusi mylinti?
– Buvo toks atvejis. Tada man neatsakė tuo pačiu iš karto. Manau, kad sugebu sužavėti vyrus. Žinau, kad turiu žavesio.
Daug kas įsivaizduoja, kad suvilioju vyrus, paskui paaiškėja, kokia esu ragana, todėl jie nuo manęs pabėga.
O gal yra priešingai? Gal tai aš pasakau: „Ačiū, viso gero.”
Mano jautriąją pusę tikrai ne kiekvienas gali pamatyti. Viena vertus, esu stipri, bet kokioje situacijoje sugebanti apsiginti ir dar pasirenkanti patogesnius gynybos būdus. Kita verus, jautri, pažeidžiama, ašarojanti, mylinti vaikus, puiki šeimininkė. Žodžiu – minkšta, pūkinė. Vyrai negali patikėti, kad tai tas pats žmogus.
– Savo dabartiniam vyrui Rolandui Damijonaičiui irgi pati pasipiršote?
– Ne. Jis man piršosi ir dėl to labai džiaugiuosi. Tradicija, kad vyras pasiperša moteriai, yra labai graži. Tai duota gamtos.
Esu sentimentali, tačiau man patinka tos tradicijos, kurių laikomasi laiku ir vietoje, o ne tos, kurios brukamos per prievartą. Būkime laisvi rinktis tradicijas. Man jos nėra svarbios, tiesiog gražios.
– Jei jau prakalbome apie vyrų ir moterų statusą visuomenėje, sakykite, ar manote, kad vyrams gyventi lengviau?
– Būti vyru yra lengviau, bet ne taip įdomu. Moteriai tenka išgyventi nėštumo ir pogimdyvinį laikotarpį. Taip davė gamta. Tačiau daug kur moterys gali rinktis – dirbti ar nedirbti.
– Ar jums nusibosta ruošti valgį, tvarkyti namus?
– Ne. Valgio ruošimas man nenusibosta. Ruošiu tai, ką mėgsta mano vyrai. O jie ištikimi tradicinei virtuvei.
– Sakoma, kad atlikėjų vaikai auga užkulisiuose arba pas senelius. Kaip jums pavyksta suderinti motinystę su karjera?
– Reikia daug ką aukoti. Man kai kurios aukos yra labai lengvos. Pavyzdžiui, atsisakyti vakarėlių man nėra sunku – niekada jų nemėgau.
Mėgstu bendrauti, bet man žymiai smagiau, kai žmonės susirenka mano namuose. Sūnus irgi mėgsta kompaniją – jam patinka, kai pas mus apsilanko svečių.
– Esate griežta motina?
– Griežtumas – labai gera savybė, kuri būtina auklėjant vaiką. Tai nėra nuolatinis žodžio „ne” kartojimas. Tai sugebėjimas neleisti, kad tavimi manipuliuotų. Sugebėjimas nekeisti nuomonės, net jeigu vaikas labai reikalauja.
Tai puikiai veikia. Vaikai tampa ne tokie irzlūs, daugiau laiko galima skirti kitiems dalykams.
– Kokia pati buvote vaikystėje?
– Nebuvau padauža, bet visada buvau labai drąsi. Ši mano savybė nebuvo labai giriama – motina mano, kad moteris turi būti kitokia.
Nepasakyčiau, kad buvau griežtai auklėjama, tačiau kontroliuojama. Tai man nepatiko, nes visada jaučiau labai stiprų poreikį būti nepriklausomai, pati priimti sprendimus. Man labai reikėjo laisvės.
Mano motina buvo choro artistė. Tėtis, nors ir neprofesionalus muzikantas, buvo didelis muzikos mėgėjas, grojo gitara.
Taigi augau muzikinėje aplinkoje. Bet niekas neplanavo, kad būsiu muzikantė. Priešingai – mano kalbos, kad tapsiu dainininke, buvo tarsi ignoruojamos. O aš nuo trejų metų buvau apsisprendusi.
Vienu metu blaškiausi – ar tęsti fortepijono, ar aktorystės studijas, bet niekada nebuvo kilęs klausimas, ar dainuoti.
– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado brolis?
– Kai apie jį sužinojau, man buvo 11 metų. Tėvai norėjo mane apsaugoti – manė, kad nesuprasiu, jog mano tėvas anksčiau turėjo kitą šeimą. O man buvo pikta, nes nuo vaikystės labai norėjau turėti vyresnįjį brolį.
Jo vardas Marius, šiuo metu jis gyvena Kanadoje. Jis yra dirbęs asmens sargybiniu, jam yra tekę saugoti ir žymių žmonių. Dabar Marius turi savo verslą.
Man buvo tragedija, kad taip vėlai apie jį sužinojau. Antroji tragedija – vos atsiradęs jis išsikraustė į kitą pasaulio kraštą.
Vis dėlto mes palaikome ryšius. Abu esame panašūs į tėtį, abu savarankiški, turintys nuomonę.
– Aplinkiniai jus neretai vadina ekscentriška, griežta, kategoriška. Ką apie tai manote?
– Kategoriškumas – tai nesugebėjimas lanksčiai laikytis savo nuomonės. O sugebėti pasakyti „taip” arba „ne” tuomet, kai iš tikrųjų to reikia, yra drąsa.
Kategoriškumo etiketė man prilipo galbūt dėl darbo specifikos – juk tai teisėjavimo darbo dalis. Jei nesugebame aiškiai išsakyti savo nuomonės, iš prodiuserių gauname pastabų.
Kalbėti aiškiai – mano, kaip teisėjos, užduotis. Kai esu studentė, mano užduotys vienokios, kai esu žmona ar motina – kitokios.
Man labai svarbu žinoti savo užduotis ir jas vykdyti. Tada savo darbą galiu atlikti gerai ir tai man teikia pasitenkinimą. Tai kur kas svarbiau negu gauti įvertinimą, kad esu maloni.
Kur kas labiau simpatizuoju savo nuomonę turintiems keistuoliams nei tiems, kurie visiems patinka.
– Paaiškinkite, kokios yra žmonos užduotys?
– Jų daug. Pavyzdžiui, sukurti šeiminę atmosferą. O sukurti moteriai gerą aplinką – vyro reikalas. Moteris, kuri jaučiasi saugi ir kaip moteris, ir kaip motina, ir kaip žmona, gali išpildyti tai, kas jai duota gamtos.
– Ar nė vienas vyrų nesiskundė, kad gyventi su tokia moterimi kaip jūs yra sunku?
– Ne. Ne vis vyrai vienodi. Vieniems patinka moterys kaip pelytės. O kitiems – tokios, kurios turi nuomonę, investuoja į savo asmenybę.
Patikėkite, nelaikau savęs idealia. Nepažįstu nė vieno idealaus žmogaus ir labai tuo džiaugiuosi.
Norėčiau būti ne tokia jautri. Skaudžiai reaguoju į kiekvieną apsipykimą šeimoje. Man tai baisu. Pyktis – pavojaus varpų signalas.
Man patinka geri santykiai. Nepatinka audringi. Man patinka, kai partneriai sugeba išsiaiškinti dar iki sprogimo.
– Kai skyrėtės su pirmuoju savo vyru oreiviu Vytautu Samarinu, buvo kalbama, kad jis skundžiasi jūsų charakteriu.
– Apie mane visada sklando daug gandų, versijų ir įsivaizdavimų.
– Kaip tas skyrybas vertinate dabar?
– Iki šiol man kyla daugiau klausimų negu atsakymų. Tai buvo viena skausmingiausių situacijų mano gyvenime. Ji manyje daug ką sugriovė. Vėliau ėmiau drastiškai mėgautis laisve – tai buvo potrauminis elgesys.
Neįnikau į alkoholį ar narkotikus, tačiau ėmiau gyventi ne pagal taisykles. Pradėjau mažiau vertinti ir saugoti santykius. Natūralu – juk buvau nusivylusi.
– Ar santykiai su šokėju Deividu Meškausku ir buvo tas potrauminis elgesys?
– Gali būti. Nenorėčiau taip nepagarbiai kalbėti apie savo vaiko tėvą, bet mano elgesyje buvo visko.
Nė vieno žmogaus niekada nelaikiau savo žaislu, bet niekada nieko niekam nežadėjau.
O su Deividu buvo ilga, smulkmenų kupina istorija. Jos neįmanoma papasakoti nei penkiais, nei penkiolika sakinių.
– Skųsdavotės, kad jaučiatės viena su vaiku. Ar tai ir vedė prie skyrybų?
– Deividas yra labai geras, draugiškas žmogus. Kitaip nebūčiau su juo išgyvenusi ketverius metus. Tačiau turėjau apsispręsti – aukotis ar ne. Tai nebuvo lengva. Bet priėmiau sprendimą – nesiaukoti ir neaukoti tam tikrų dalykų, kurie man svarbūs.
– Ir Deividas, ir dabartinis vyras – jaunesni už jus. Tai pranašumas?
– Niekaip negaliu to paaiškinti. Niekada nejaučiau jokio potraukio į jaunesnius žmones. Priešingai, mano geriausia draugė – Rosita Čivilytė (48 metų. – Red.), o su jos dukra mes vienmetės.
Tikriausiai man labai tinka frazė – žmogus planuoja, o Dievas iš jo planų juokiasi.
O pranašumas toks – jei turi daug kantrybės, jaunesnį vyrą galima palenkti, kol jis dar nesustabarėjo.
Bet aš nesu kantri. Nesakau, kad man lengva. (Juokiasi.) Kartais nebesinori nei mokyti, nei taikytis. Norisi tiesiog gyventi.
– Tikite meile iš pirmo žvilgsnio?
– Ne.
– O meile per atstumą?
– Taip.
– Santykiams su dainininku iš Vokietijos Elvinu Dandeliu koją pakišo atstumas?
– Esu iš tų moterų, kurios dėl vyro gali padaryti beveik viską. Tik su viena sąlyga. Ir tai mano sąlygai dabar šešeri metai.
Jei tik pajuntu, kad tyčia ar netyčia mano sūnus lieka tarsi trečioje vietoje, tada viskas. Aš jau geriau ištekėsiu už nemylimo, kuris bus labai geras tėvas mano vaikui.
Žinau, kad kai kurios motinos siekia karjeros ir palieka savo vaikus augti su močiutėmis. Mano motinystės instinktas labai stiprus.
Kai sūnus buvo mažesnis, negalėdavau nė pagalvoti apie išsiskyrimą su juo nors kelioms dienoms. Ne dėl savęs, o dėl vaiko. Juk aš jam esu visas pasaulis, o tai labai didelė atsakomybė.
– Buvote davusi pažadą daugiau netekėti.
– Tai komplimentas mano vyrui. Tai nebuvo neapgalvotas žingsnis. Tai buvo mano apsisprendimas. Pirmiausia jis yra geras tėtis. O visa kita po to.
– Po vestuvių nuolat tyrinėjamos jūsų kūno formos ir spėliojama, ar Rūta laukiasi.
– Kažkodėl smalsuoliai dažniausiai to klausinėja Sauliaus Urbonavičiaus-Samo. Mes šia tema su juo netgi juokavome tiesioginiame eteryje.
Kaip jau sakiau iškart po vestuvių, vaikas bus tada, kai mes nuspręsime, kad tam laikas.
