Vaikystėje Vilma turėjo vilčių tapti aktore, tačiau šiandien džiaugiasi, kad pasuko žurnalistikos keliu.
„Nemanau, kad būčiau gebėjusi gerai vaidinti. Man labiau patinka kalbinti skirtingus žmones, o ne pačiai įsijausti į skirtingus vaidmenis. Darbas žiniose man tiko pagal mano charakterį: mėgstu konkretumą, vertinu tiesą, nesu išsišokėlė“, – „Lietuvos ryto“ priedui „Stilius“ kalba ji.
Vaidybos meno Vilmai taip ir neteko išbandyti. Dar sovietmečiu ji dalyvaudavo raiškiojo skaitymo konkursuose, kurie tuomet būsimai žurnalistei ir padėjo suprasti, kokią profesiją pasirinkti.
„Supratau, kad negalėčiau gyventi be žurnalistikos“, – šypsodamasi sako Vilma.
Šiandien įprasta Vilmos diena atrodo netipiškai. Vieną kartą per savaitę ji keliauja į radiją, o kitomis dienomis dirba namuose su įvairiais projektais.
„Džiaugiuosi sulaukusi tokios dienos, kai pati reguliuoju savo darbo laiką ir tempą. Didžiulė privilegija dirbti pagal savo pačios susigalvotą grafiką. Namuose turiu puikias darbo sąlygas, galiu dirbti vakarais ir savaitgaliais“, – sako ji.
Darbą žiniose žurnalistė juokais vadina kasdiene privaloma malda. Pasak jos, nesvarbu, ar sergi, ar karščiuoji, ar esi neišsimiegojusi, nėščia, maitinanti mama – naujienos nelaukia. Galbūt todėl augindama pirmus du vaikus moteris sako per darbus nemačiusi, kaip jie iš vaikų tapo vyrais, o štai jaunėliui gali skirti kur kas daugiau dėmesio.
„Mūsų jauniausias sūnus dabar penktokas. Džiaugiuosi, kad galiu be vargo nuvažiuoti pasiimti iš mokyklos sūnaus, o vakare eiti pažiūrėti, kaip jis žaidžia krepšinį“, – kalba pašnekovė.
Vilma sako, kad profesinėje srityje jau yra pasiekusi tiek, kad verstis per galvą bandant užsėsti kelias kėdes – nebe jai. Dabar ji mėgaujasi ramesniu periodu, kurio į nieką kitą nenorėtų keisti.
„Reikėjo labai daug laiko, jėgų ir pastangų, kad sau ir aplinkiniams įrodyčiau, ką moku. Dabar pristabdžiau pati save, noriu mėgautis gyvenimu, o ne bėgti per jį tekina. Esu patenkinta gyvenimu. Jaučiu, kad radau aukso vidurį“, – šypsosi ji.
Paradoksalu, tačiau pati Vilma televizoriaus beveik nežiūri.
„Turiu tik nepagydomą įprotį vakarais pasižiūrėti žinias. Stebiu jas net tada, jei visą dieną skaitau naujienas telefone ar prie kompiuterio“, – juokiasi moteris.
Vilma žiūri ir kelis užsienio serialus, taip pat neatsispiria kai kuriems muzikiniams projektams. Tačiau jei gali rinktis, ką žiūrėti, prioritetą teikia dokumentiniams filmams ir su medicina susijusioms laidoms.
„Sutinku, kad televizijoje daug šlamšto, tačiau nesuprantu tų, kurie drabsto ją purvais. Juk tai galingas informacijos šaltinis. Be to, dauguma televizijos laidų vedėjų be pačios televizijos būtų niekas“, – svarsto ji.
Pasak moters, normalu, kad į eterį veržiasi ne tik profesionalūs žurnalistai, bet ir žavios ilgakojės merginos.
„Noras parodyti save nėra smerktinas. Kai kam tai pragyvenimo šaltinis. Tačiau nereikia užriesti nosies. Laikausi požiūrio, kad net karvė gali tapti žvaigžde, tačiau ji nuo to netaps geresne karve. Tiesiog bus matoma“, – sako Vilma.
Darbas televizijoje neatsiejamas nuo viešumo, tačiau to Vilma nesureikšmina.
„Būna, gatvėje žmonės atsisuka, pasisveikina. Tačiau neretai jiems mano veidas atrodo matytas, o kur – sunkiai atsimena“, – juokiasi ji.
Pašnekovė prisimena situaciją, kai sykį parduotuvėje jos paklausė, ar ji dirba televizijoje. Tuomet linktelėdama ji patvirtino, kad taip, tačiau sulaukė klausimo: „Vedate sveikinimų koncertą?“ Tokios aplinkinių reakcijos Vilmai tik įrodo, kad visuomenei nelabai rūpi, kas tu esi.
„Stebiuosi, kad kai kurie mano, jog du kartus sušmėžavai televizijos ekrane – ir jau esi žvaigždė. Tai viso labo asmeninis susireikšminimas“, – įsitikinusi ji.
Ar jai malonus dėmesys? Kaip kada.
„Būna, kad pirštais bado, tačiau jokių išpuolių nepatyriau. Turbūt ant manęs nelabai yra ir dėl ko pykti. Juk su niekuo nekonfliktavau, tik žinias skaičiau“, – mano Vilma.
Viešumu niekada per daug nesižavėjo ir jos vaikai. Net atvirkščiai – jiems nepatiko, kad jų mamą rodo per televizorių. Galbūt todėl nė vienas iš sūnų nepasirinko žurnalistikos studijų, o pasuko verslo keliais.
Trys iš penkių Vilmos šeimos vaikų mokosi tarptautinio verslo.
„Niekada nesupratau, kaip galima norėti būti vadybininku. Tačiau visuomet jiems sakydavau, kad reikia mokytis to, kas traukia. Jei žmogui patinka jo veikla, jis ras vietą po saule“, – įsitikinusi ji.
Vilma džiaugiasi, kad vaikai liko mokytis Lietuvoje, nepakėlė sparnų į užsienį.
„Visi sūnūs laikosi požiūrio, kad tie, kurie stengiasi ką nors pasiekti, darbą suras ir gimtojoje šalyje. Nė vienas nepasakė, kad Lietuvoje yra blogai. Man, kaip mamai, malonu, kad jie mąsto patriotiškai“, – šypsosi Vilma.
Paklausta, ką veikia turėdama laisvą minutę, Vilma paslaptingai užsimena: „Rašau.“ Straipsnius, eilėraščius ar prozą – neišduoda. „Tai pomėgis sielai. Darau tai visą gyvenimą. Kol kas nieko nenoriu išduoti. Nereikia viešinti darbų, kurie dar nepadaryti“, – sako ji.
Laiko sau jai niekada netrūko, tačiau varstyti masažų ar grožio salonų duris taip pat nebuvo mėgstamiausias dalykas.
„Kai šeima didelė, negali galvoti tik apie save. Privalu paatostogauti su šeima, pabūti dviese su vyru. Kita vertus, net tuomet, kai esu labai užsiėmusi, atrandu laiko paskaityti knygą. Viskas priklauso nuo žmogaus prioritetų“, – sako ji.
Kelionės – svarbus laisvalaikio leidimo būdas Vilmos šeimoje. Praėjusią vasarą su mažuoju sūnumi Čereškų šeima viešėjo Madeiroje, o štai per Velykas ketina aplankyti Turkijos kurortą.
„Norime pakeisti aplinką ir pasilepinti saule. Reikia kartais šeimą ištraukti ten, kur šilčiau“, – sako ji.
Šiandien Vilma jaučiasi laiminga, nors, pasak jos, labiau tiktų žodis „rami“.
„Turiu mėgstamą darbą, nuostabią šeimą, mano artimieji sveiki, aplink nieko bloga nevyksta. Laimė – labai subjektyvus dalykas. Šiandien man didžiausia laimė – vidinė ramybė, kuria gyvenu. Noriu, kad tas jausmas truktų kuo ilgiau“, – svarsto žinoma žurnalistė.
Tačiau tokį gyvenimą, kokį Vilma turi dabar, jai pavyko pasiekti ne per dieną. Sunkių etapų buvo ir profesinėje srityje, rožėmis klota nebuvo ir pirmoji vėliau iširusi santuoka. Nepaisant to, šiandien ji mažiausiai nori judinti praeities dulkes ir stengiasi gyventi esamuoju laiku.
„Tie, kurie gręžiojasi į praeitį, atima iš savęs galimybę džiaugtis dabartimi ir planuoti ateitį. Klaidų būta visokių, tačiau reikia iš jų mokytis. Tai, kas buvo, – jau praeitis“, – įsitikinusi ji.
Sau Vilma palinkėtų harmonijos ir... anūkų.
„Dar netapau močiute. Mūsų vyriausias sūnus vedęs, su žmona planuoja vaikelį. Labai laukiame šeimos pagausėjimo, nors jau dabar prie pietų stalo susėda dešimt žmonių“, – linksmai sako Vilma.
