Intelektinių skylių lopymas. Taip „Bėdų turgaus” vedėja E.Mildažytė apibūdino dešimties dienų kelionės į Indiją tikslą. Į šią šalį žurnalistė buvo išsirengusi su vyru Gintautu Vyšniausku.
Diskusija su vienuoliu
„Tuo metu buvau beveik be žado, net nedrįsau paklausti, ką tai reiškia, – pasakojo E.Mildažytė, prisimindama Dalai Lamos palaiminimą, gautą per asmeninę audienciją, – vienuolis jai ir G.Vyšniauskui padovanojo po baltą šaliką ir palaikė juos už skruostų. – Kadangi Gintui ranką ant skruosto palaikė ilgiau nei man, labai jam pavydėjau.”
Prieš šią svarbią akimirką žurnalistė pusvalandį kalbėjosi su vyriausiuoju Tibeto budistų vienuoliu Dalai Lama ir gerokai jį pralinksmino.
„Žinojau, kad per tokius susitikimus visada kalba jis, – pasakojo E.Mildažytė. – Dalai Lama, kurį saugojo keli ginkluoti sargybiniai, samprotavo apie pokyčius pasaulyje. Jis tvirtino, kad pasikeis ir Rusija, ir Kinija, nes nėra kitos išeities.”
„Netgi Šiaurės Korėja keičiasi. Ar galite įsivaizduoti, kad ten jau atidaryta mokykla anglų kalba?” – svečiams iš Lietuvos dėstė Tibeto dvasinis vadovas.
„Išdrįsau paklausti, iš kur jis tai sužinojo. Dalai Lama atsakė, kad pranešė Šiaurės Korėjos žiniasklaida. Leptelėjau, kad tos šalies žiniasklaida taip pat pranešė, esą jų kosmonautai nusileido Saulėje.
Suglumęs Dalai Lama žvilgtelėjo į savo patarėją ir paklausė: „Ką ji čia šneka?” Kai patarėjas paaiškino, kad apie propagandą, Dalai Lama ėmė smagiai kvatotis ir juokėsi kelias minutes”, – pokalbį su vienuoliu perpasakojo E.Mildažytė.
Padovanojo savo knygą
Kokį įspūdį jai padarė Dalai Lama? „Tai žmogus įdėmiai žvelgiančiomis gintarinėmis akimis ir visiškai nenusakomo amžiaus”, – apie 78 metų vienuolį sakė E.Mildažytė.
Delyje viešintį Tibeto dvasinį lyderį ji su vyru aplankė priešpaskutinę savo kelionės po Indiją dieną.
„Mums buvo pranešta, kad Dalai Lama mus priims, nes esame iš Lietuvos”, – prisiminė E.Mildažytė.
Susitikimas su Tibeto dvasiniu lyderiu lietuviams buvo paskirtas jo viešbučio kambaryje 10 val. ryto.
„Labai nudžiugau, kai ambasadoje Delyje aptikau dar vieną savo knygą „Pasimatymas su Lietuva”. Nusprendžiau jam padovanoti šį leidinį”, – pasakojo žurnalistė. Jai savo dovaną pavyko įteikti asmeniškai.
Vakarienė ant stogo
Prieš susitikimą su Dalai Lama E.Mildažytė ir G.Vyšniauskas dalyvavo Lietuvos ambasados rezidencijoje surengtoje vakarienėje, skirtoje Šiaurės ir Baltijos šalims.
Vakaro metu buvo parodytas žurnalistės dokumentinis filmas „Lietuva. Šiaurės kryptys”, pasakojantis apie Lietuvos ryšius su Šiaurės šalimis.
Vakaras, kurį organizavo mūsų šalies ambasadorius Indijoje Laimonas Tallat-Kelpša, vyko ant rezidencijos stogo.
„Ambasadorius pats susikonstravo didžiulį vaišių stalą, nes tinkamo baldo Indijoje jam nepavyko nusipirkti, – juokėsi E.Mildažytė. – Patys diplomatai tampė kėdes. Net ir ant stogo viskas atrodė labai prašmatniai. Mums pavyko sukurti lietuviško maisto kampelį, kuriame buvo juodos duonos, medaus, sūrio ir trauktinės „Trejos devynerios”.”
Netikėtas susitikimas
Dokumentiniame filme taip pat pasakojama apie tai, kad Islandija 1991 metais pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Po filmo peržiūros E.Mildažytės laukė malonus netikėtumas. Prie jos priėjo Islandijos ambasadorius Indijoje Gudmunduras Eirikssonas.
Vyras papasakojo, kad tai jis 1991 metais kartu su tuomečiu Islandijos užsienio reikalų ministru Jonu Baldvinu Hannibalssonu dirbo petys petin.
Būtent G.Eirikssonas tuomet rūpinosi, kad Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas Islandijoje būtų oficialiai patvirtintas.
„Tuomet labai greitai surezgiau mintį, kad šį žmogų man reikia nufilmuoti. Susiieškojau indų filmavimo grupę ir per Kovo 11-osios minėjimą, į kurį taip pat buvome pakviesti, parengiau su juo interviu”, – pasakojo žurnalistė.
Tapo festivalio žvaigžde
Aplankiusi Indijos valstijos Radžastano įžymybes, pora apsistojo šios valstijos sostinėje Džaipure.
Ten jie kartu su Lietuvos ambasadoriumi L.Tallat-Kelpša buvo pakviesti į festivalį, į kurį sugužėjo jaunimas kone iš visų Indijos kampelių.
„Dešimtys tūkstančių jaunų žmonių linksminosi gal dešimt dienų. Lietuvos ambasadorius buvo garbės svečias, o aš – žvaigždė iš Lietuvos, – prisiminusi savo vaidmenį juokėsi Edita. – Sėdėjome prezidiume su kažkurios valstijos geležinkelių apsaugos generolu, kurį saugojo du apsaugininkai, ir tokia oria teisėja.
Viskas vyko kaip sovietiniais laikais. Kažkas sakė kalbas, priėmė gėles, dovanų dar gavo kažkokių lėkščių.
Visa tai buvo labai juokinga iki tos akimirkos, kai supratau, kad dabar atėjo eilė kalbą sakyti man. O mano galvoje – nė vienos tinkamos minties.”
E.Mildažytė palinkėjo tūkstantinei miniai geros kloties ir užplėšė dzūkišką liaudies dainą.
„Ji buvo palydėta audringomis ovacijomis ir šūksniais. Išvada: Indija – tai šalis, kurioje galima lengvai sulaukti nepelnytos šlovės, – kvatojo E.Mildažytė. – Štai taip sustiprinome Lietuvos ir Indijos ryšius.”
Kelią pastojo karvės
Lankydamiesi Džaipuro universitete surengtoje fotografijos parodoje, kurioje atspindimos Lietuvos sąsajos su Indija, keliautojai vienoje iš nuotraukų išvydo Šilalės rajone esantį Indijos piliakalnį, kuris stūkso to paties pavadinimo kaime.
„Džaipuro universitete, kuriam tėra gal 10 metų, buvome pakviesti į renginį. O patekome į jį labai juokingai, – į linksmus prisiminimus leidosi E.Mildažytė. – Iš pradžių mūsų buvo paprašyta palaukti už milžiniškų geležinių vartų.
Kai pagaliau vartai su baisiu trenksmu atsivėrė, išvydome raudoną kilimą, buvome pasitikti su orkestru, sargyba, žiedlapių lietumi ir petardomis. Linksmiausia, kad iš pradžių už tų vartų buvo nubaidytos lėtai sau slampinėjančios karvės ir ožkos.”
Džaipure pora taip pat lankėsi rūmuose, kuriuose tebegyvena maharadža, nors jis ir nebėra faktinis vadovas. Maharadža gauna dalį valstijos mokesčių, tačiau norint pamatyti, kaip jis gyvena, reikia susimokėti jam tiesiogiai į kasą.
Prireikė šildytuvo
Darmastaloje pora patyrė linksmų nuotykių viešbutyje.
„Kadangi viešbučio kambaryje buvo labai šalta, pasiprašėme šildytuvo, o jo įjungti atėjo net keturi indai, – juokdamasi pasakojo E.Mildažytė. – Iš pradžių netiko kištukas, vėliau paaiškėjo, kad per trumpas laidas, vis atsirasdavo nenumatytų nesklandumų.
Galiausiai, kai prietaisą pavyko įjungti, jį pastatė vidury lovos tarp manęs ir Ginto. Tarnai vienbalsiai pareiškė, kad jis turi stovėti čia, nes taip reikia.
Po kelių minučių dingo elektra. Iškviesti tarnautojai pamaigė tą patį elektros jungiklį ir pareiškė, kad elektros nebus.
Paprašėme, kad pakeistų mums kambarį. Kai galiausiai jie tai padarė, šypsodamiesi komentavo: „It’s problem, but is normal problem” (Tai normalios problemos. – angl.). Mums liko tik smagiai pasijuokti.”
Vila su trimis tarnais
Nuskridę į Goa keliautojai išsinuomojo portugališko stiliaus vilą. Tai 140 metų senumo namas, kuris priklauso kanadietei, ištekėjusiai už indo.
„Namą išsinuomojome su trimis tarnais. Tarnų gauni privalomąja tvarka – Indijoje tai nieko nestebina. Jei turtingas indas apsistoja viešbutyje, visiškai natūralu, kad jo tarnai pasistato prie viešbučio brezentinę palapinę ir joje apsigyvena”, – pasakojo ponia pasijutusi moteris.
„Vienas iš mūsų tarnų, Salemas, kasdien eidavo į žuvų turgų ir mums ruošdavo maistą. Daugiausia valgydavome namuose, nes mūsų tarnas, trejus metus dirbęs virėju Prancūzijoje, puikiai ruošė valgį”, – džiaugėsi E.Mildažytė.
Salemas svečius ne tik skaniai maitino, bet ir vežiojo automobiliu, kuris vadinosi „Ambassador”.
„Tomis dienomis šventėme Ginto gimtadienį. Jis gavo dovanų saulėlydį su vakariene restorane ant jūros kranto. Goa labai gražus smėlis, gražūs vaizdai, tačiau Indijoje man buvo gera ir ne tik prie vandens”, – prisipažino keliautoja.
