Juozas atkreipė dėmesį: kad ir kur jo kolekcijos pasirodytų – teatre ar ant podiumo, jos duoda toną naujam sezonui. Tad ir operos gerbėjai, ir puošeivos įkvėpimo galės pasisemti netrukus vėl grįžtančioje režisierės Dalios Ibelhauptaitės režisuotoje operoje „Visos jos tokios“.
Aukštosios mados drabužiai siuvami iš geriausių audinių, naudojama labai daug rankų darbo, tačiau jie ne tik gražūs, bet ir patogūs. Tai, kad jie vilkimi teatro scenoje, tik patvirtina jų funkcionalumą. Spektaklio kostiumai skatina žiūrovų estetinį išprusimą, moko rengimosi kultūros.
– Kokia atmosfera Pietų Prancūzijos viešbutyje „Hotel du Cap Eden Rock“? Juk būtent jis tapo prototipu kuriant operos „Visos jos tokios“ atmosferą.
– „Hotel du Cap Eden Rock“ – vienas gražiausių ir seniausių Europos viešbučių, jame puoselėjamos nepaprastai tvirtos tradicijos. Tai nėra tiesiog prabangus viešbutis. Kokio grožio yra vien jo parkas! Išpuoselėtas pagal seniausius karališkųjų parkų planus, su milžiniškais senais medžiais. Tokios nepaprastai gražios, autentiškos atmosferos nenupirksi už jokius pinigus. Manau, kad atmosfera ir yra pats brangiausias dalykas tame viešbutyje.
Nenuostabu, kad ten rengiami aukščiausios tarptautinės klasės priėmimai išpuoselėto skonio žmonėms, ten vyksta iškilmingos vakarienės ir renginiai, skirti aristokratams, pristatymai, kuriuose dalyvauja vadinamosios A klasės Holivudo žvaigždės.
Viešbutis „Hotel du Cap Eden Rock“ – kapitalizmo ir buržuazijos lopšys, nors dažnai jame gali pamatyti ir jaunučių aktorių, vadinamųjų IT merginų ir vaikinų, ten lankosi elito dukterys ir sūnūs, kurie gali sau leisti kasdien vilkėti aukštosios mados drabužius, būti itin rafinuotoje aplinkoje ir mėgautis ištaigingu poilsiu. Ten, kaip ir mūsų operoje, visi susirenka parodyti savo rafinuoto skonio ir pasaulėžiūros, pasižiūrėti į kitus.
– Kas svarbiausia kuriant teatro scenai?
– Svarbiausia sukurti tokią atmosferą, kad žmonės pasijustų ja alsuojantys, lyg joje apsigyventų, tuomet jie perskaito idėją.
Tai turi įvykti per pirmąsias dešimt spektaklio minučių. Iš scenografijos ir kostiumų žiūrovas turi suprasti, kur vyksta veiksmas ir kas yra tie personažai, o jei per tiek laiko aišku nepasidaro, manau, kad spektaklis patiria fiasko.
– Ką jums suteikia darbas teatre?
– Turiu labai daug energijos: kai atsibosta klientai su savo reikalavimais, ateinu į teatrą ir galiu fantazuoti. Teatre išmokau labai daug dalykų, kuriuos pritaikau siūdamas apdarus klientams. O tai, kas nepateko ant podiumo, labai gerai atrodo scenoje. Teatras man atvėrė tarsi dar vienas akis, tad nesuprantu žmonių, kurie jo nemėgsta ir nesupranta – vadinasi, jie tikrai kažkokio vieno varžto neturi, nes teatras yra labai didžiulis dalykas.
– Koks didžiausias iššūkis operoje laukia jūsų?
– Iš nieko sukurti tokį efektą, kad žmogus sėdėtų pusantros valandos atvipusiu žandikauliu.
– Sakoma, kad žmogus rūbą puošia, o ne atvirkščiai, kodėl tuomet tiek dėmesio apdarui?
– 50 procentų žmonių puošia rūbą, o kiti 50 procentų gražūs tampa padedami drabužių. Nė vienas mūsų nėra idealus, o pagrindinė mados užduotis – meistriškai parodyti žmogaus privalumus ir subtiliai nuslėpti trūkumus. Žinoma, labai svarbu žmogaus skonis ir išprusimas.
– Teatras jums patiko nuo jaunystės – kas tokiu metu galėjo patraukti jūsų dėmesį?
– Kai buvau dar studentas, visada galvodavau, kokia nuostabi yra Jūratė Onaitytė, Vaiva Mainelytė, Eugenija Pleškytė, Gražina Balandytė. Svajodavau, kada aš jas pamatysiu, galvodavau, kaip jas aprengčiau. Ir man buvo labai keista, kai mūsų aktorės, mūsų divos, kurios Holivude jau seniai būtų tapusios milijardierėmis, nėra tinkamai įvertinamos.
O vėliau aš vis vien jas visas aprengiau, ir visos buvo laimingos iki ašarų. Kiek spektaklių su jomis dariau! Juose, jei ir nebūdavo fantastiško kostiumo, būdavo nuostabus grimas. Iš manęs jos gavo turbūt 500 procentų dėmesio, ne mažiau.
– Kaip galėtumėte save apibūdinti?
– Užsispyręs darboholikas, nemirštantis nuo kuklumo.
– Ar jūsų veikloje įmanoma išlaikyti vidinę ramybę?
– Po mirties ji tikrai ateis.
– Visi „bohemiečių“ operų kostiumai pasiūti Juozo Statkevičiaus dirbtuvėse. Kokie žmonės dirba jūsų mados namuose?
– Su manimi jau 24 metus dirba tie patys žmonės. Išėjo tik viena darbuotoja, ir ta pati dirba pas mano buvusį asistentą.
– Kokia spalva jums gražiausia, artimiausia?
– Tai sunkiausias klausimas! Jei būčiau aktorė, turėčiau daugybę visų spalvų suknelių. Tuomet akylai stebėčiau, kaip visuomenė apsirengusi buvo vakar, kaip ji rengiasi šiandien, kad nuspėčiau, kokių spalvų bus daugiausia rytoj. O tada apsirengčiau visiškai priešingos spalvos drabužiu. Jei visi būtų balti, aš būčiau žalias. Aš – už individualybę. Viskas madoje apskaičiuota – jei praėjęs sezonas buvo alyvinis, kitą laukite geltono. Visuomet dėsningai dėliojamos priešingybės. O kokia spalva iš tikrųjų madinga šią vasarą – galvokite patys!
– Kas jus įkvepia šiandien?
– Kelionės. Tik išvažiavimas iš užsistovėjusios realybės, važinėjimas po pasaulį padeda žvelgti plačiau ir suprasti giliau.
– Kokio kliento dar laukiate?
– Matyt, jau sulaukiau visų įmanomų klientų: karūnuotos princesės, Holivudo aktorės, prezidentai, pasauliniai verslo magnatai. Man svarbus kiekvienas klientas, kaip ir kiekvienas solistas scenoje – nuo pagrindinio vaidmens atlikėjo iki mažiausio choristo. Žinoma, visada džiaugiuosi, kai sulaukiu staigmenų. Pasaulinio garso žvaigždės – Violeta Urmana, Naomi Watts, Björk, Molly Sims, Kyra Sedgwick, Sharon Stone... Apie tokias klientes negalėjau nei sapnuoti, nei pasvajoti.
– Kokio talento dar trokštumėte?
– Norėčiau būti boksininkas arba lakūnas.
– Jei neribotų laikas ir erdvė, ką norėtumėte pasikviesti vakarienės?
– Savo šviesaus atminimo tėvą, režisierių Federico Fellini, aktorę Marlene Dietrich, dizainerius Coco Chanel ir Yves’ą Saint Laurent’ą.
– Kokia yra pripažinimo kaina?
– Tiesą sakant, kartais norisi verkti ir susprogdinti pusę pasaulio, bet žurnalų puslapiuose ir televizijos ekranuose šypsausi. Kuklūs tegu būna tie, kurie nieko gyvenime nenuveikė. Garsenybės, kilmingų šeimų atstovai, žvaigždžių liaupsės nenukrito man iš dangaus, iki to buvo 25 metai sunkaus, dažnai nemokamo darbo, reikalingo didelių valios pastangų.
– Tad kokią epitafiją norėtumėte iškalti ant savo antkapio?
– Juozas Statkevičius, kuris norėjo ir dirbo tam, kad Lietuva būtų šviesi, kultūringa Europos šalis.
