Grupės „Pop Ladies” lyderė N.Bunkė – viena iš dizainerio Liutauro Salasevičiaus mūzų. Praėjusią savaitę ji kartu su kitomis garsiomis moterimis pristatė mados namų „Madam pareis vėliau” įkūrėjo kolekciją „Šou”.
Gegužės 1 d. 17 val. 20 min. šį renginį išvys TV3 žiūrovai.
Pokalbį, kurį su atlikėja pradėjome nuo drabužių kūrimo ir siuvėjos amato, skaitykite žurnale „TV antena".
– Ar „Pop Ladies” drabužius kuriate ir siuvate viena? – paklausiau N.Bunkės.
– Idėją kartais išgryniname visos kartu, aš pasiūlau, o tuomet susėdame ir viską detaliai aptariame. Būna ir taip, kad naktį viena pati ką nors sugalvoju, o ryte atnešu grupės narėms naujus scenos kostiumus.
– Pasiuvate per naktį?
– Taip ir būna. Jei matau, kad reikia kokiam nors televizijos filmavimui, o nieko nauja neturime, sėdu ir per naktį pasiuvu.
– Ar turite įgimtą dizainerės talento gyslelę, ar kur nors mokėtės šio amato?
– Esu savamokslė, tačiau turiu net keturias siuvamąsias mašinas – du „overlokus”, vieną mašiną įvairioms įmantrioms siūlėms ir seną zingerį („Singer”), kuris siuva viską. Tai patikimiausia siuvamoji mašina.
– Turbūt negalite ramiai praeiti pro audinių parduotuves?
– O taip! Ir ne tik pro audinių. Kartą vairuodama automobilį pamačiau gatve einančią moterį su nepaprastai gražiu paltu. Pamaniau, kad tokį pasisiūti nesudėtinga. Tuomet – tiesiu taikymu į audinių parduotuvę, nusipirkau medžiagos ir po pusės valandos paltas jau buvo pasiūtas.
– Na jau? Ar per pusę valandos įmanoma pasiūti paltą?
– Tai nebuvo sudėtingas siuvinys – paprasto kirpimo ir silueto paltas juodos odos rankovėmis.
– Jei sugebate drabužių idėjas įgyvendinti per pusvalandį ar per naktį, kas jums apskritai yra mada?
– Dažniau susimąstau ne apie tikrąją madą, o apie scenos madą. Man svarbu, kad drabužis scenoje gerai atrodytų, trauktų akį ir būtų ryškus.
Lietuvoje scenos atlikėjų nelepina, dekoracijos dažniau būna tamsios. Tad scenos drabužis turi būti ryškus. Idealios yra raudona ir balta spalvos. Juoda taip pat gražu, bet scenai tai bloga spalva, ją tenka derinti su kitomis.
– Garsiausių pasaulio dizainerių kūryba jūsų nedomina?
– Šiek tiek domiuosi. Sau kasdienai kuriu ir siuvuosi retai. Be to, esu gana konservatyvi, vengiu ryškių spalvų. Mano drabužinėje daugiausia yra pilkos, smėlio, juodos spalvų drabužių, retsykiais įterpiu ką nors „ryžo”. Beveik visos žemės spalvos.
– Kodėl sutikote tapti Liutauro Salasevičiaus drabužių kolekcijos modeliu?
– Su šiuo dizaineriu bendradarbiaujame seniai, jis mane ne sykį yra rengęs scenai. Pavyzdžiui, puošė LNK projekte „Žvaigždžių duetai”. Galima sakyti, kad tai buvo natūriniai mainai.
– Ar galėtumėte dirbti manekene?
– Atrodo, esu šiek tiek per žema, mano ūgis 172 cm.
– O svoris?
– Kaip manekenė turėčiau būti lieknesnė. Dabar sveriu 59 kg, o turėčiau sverti bent penkiais kilogramais mažiau. Ir šiaip reikėtų sulieknėti bent iki 56 kg.
– Bet juk ir smegenys sveria.
– O, koks geras posakis! Jei kas nors pasakys, kad esu per stora, taip ir atsakysiu. (Juokiasi.)
– Kas yra moteriško grožio etalonas jums?
– Man gražios moteriškos figūros moterys, mulatės, turinčios ir dailią krūtinę, ir apvalų užpakaliuką. Berniukiško sudėjimo moterys man nėra žavios.
Gražios figūros ir veido man yra dainininkė Beyonce. Visuomet labiau vertinu veido, o ne kūno grožį. Beyonce visa labai graži. Graži ir Kylie Minogue, bet jai trūksta ūgio.
Būna, kad moterys atneša kokios nors garsenybės nuotrauką ir paprašo grožio chirurgų, kad jas padarytų tokias pat. Tokios moters, į kurią norėčiau būti panaši, kitaip sakant, savo grožio etalono, neturiu.
Esu sau graži ir save labiausiai myliu. O jei kam nors mano išvaizda nepatinka, tai jau nėra mano problemos.
– Ar savo išvaizdos nė kiek nenorėtumėte pakeisti?
– Ne. Tikrai nieko nenoriu keisti. Juodų plaukų perukas demonstruojant madas – L.Salasevičiaus sumanymas. Tamsių plaukų gyvenime nenorėčiau. Jei būčiau sau labai priekabi, atsikratyčiau ir tų kelių kilogramų, bet tai smulkmena.
– Ar sunku būti lieknai? Ar tai kainuoja daug pastangų?
– Mano gyvenimo tempas labai intensyvus. Aš daug judu, kartais nespėju net pavalgyti. Be to, intensyviai sportuoju.
Mane griežtai prižiūri asmeninis treneris. Neduokdie, jei ateinu į treniruotę nevalgiusi. Tuomet jis mane skubiai siunčia į kavinę, kad užkąsčiau, ir tik tuomet pradeda treniruotę. Šiaip maitinuosi normaliai, nevalgau jokių nesąmonių, tad išlaikyti liekną kūną nėra labai sudėtinga.
– Kas yra tos nesąmonės?
– Greitasis maistas, balta duona, saldumynai. Aš jų tiesiog nemėgstu. Kol kas mano medžiagų apykaita greita, tikiuosi, kad greitai nesulėtės.
Nors, kai pasižiūriu į savo mamą, matau, kad peržengus 40-metį kūno formos gali pakisti.
Jei visai atvirai, vakarais grįžusi namo ir patogiai prisėdusi prie televizoriaus mėgstu sočiai užkirsti visko iš eilės: silkės, vyšnių, saulėgrąžų. Kaip kokia šiukšliadėžė. O kai reikia, moku suimti save į nagą, sau esu labai griežta.
– Kokių drabužių jūsų spintoje daugiausia?
– Žinoma, suknelių. Turiu ir kelnių, bet jų beveik nemūviu. Na, truputį meluoju. Mano antrasis vyras (verslininkas Danielius Bunkus, su kuriuo Natalija išsiskyrė praėjusių metų spalį. – Red.) sakydavo, kad aš jam su džinsais labai gražiai atrodau. Tuomet juos apsimaudavau. Tačiau šią žiemą nešiojau sukneles.
– Kokios spalvos drabužių niekada nevilkėtumėte?
– Rožinės. Ir kitos ryškios, rėksmingos spalvos man negražu. Žinoma, scena yra kitas reikalas. Raudona spalva labai tinka scenoje, bet gyvenime man jos nereikia.
– Koks drabužis jums yra seksualus?
– Maža juoda suknelė ir raudoni aukštakulniai labai aukšta pakulne. Įdegusios kojos, šiek tiek pateptos aliejumi, seksualiai atkišta kelio girnelė. Man tai beprotiškai seksualu.
– Jei sumanytumėte ištekėti trečiąsyk, ar ir vėl būtumėte su balta suknele?
– Velniai žino. Pirmiausia reikia susirasti vyrą. O gal išvis daugiau neištekėsiu? Nors, aišku, šiais savo žodžiais net pati netikiu.
– Ar ieškote kito vyro?
– Neieškau. Nėra čia ko ieškoti, pats atsiras.
– Nebijote naujų santykių?
– Po dvejų skyrybų esu labai atsargi. Apskritai sunkiai prisileidžiu naujus žmones, o ypač vyrus. Į santykius žvelgiu atsakingai, bet viena turbūt visą gyvenimą vis tiek nebūsiu.
– Ar sunku gyventi vienai?
– Neturiu laiko apie tai galvoti. Tiek daug veiklos, kad nėra kada galvoti apie vyrus. Darbas, vaikas, namai, visokie reikalai.
– Nėra kada įsimylėti?
– Tam laiko visuomet gali rasti. Galų gale gal tai nelabai nuo mūsų ir priklauso. Vis dėlto dėl tokio užimtumo vargiai surasčiau bent porą valandų kokiam nors romantiškam pasimatymui.
– Artimiausiu metu jus vis dar matysime liekną, šviesiaplaukę ir vienišą? Širdies šį pavasarį niekas nevirpina?
– Širdį kol kas virpina tik sūnus. Dabar jis mokosi dainuoti ir skaičiuoti. Skaičiuoja iki dvidešimties. O kad nebūtų taip nuobodu, tarp skaičių įterpia kokią nors dainelę.
Kai grįžtu vakarais namo, pripuola prie maišų ir klausia, ką parnešiau. Visuomet labai laukia šokoladinio „Kinder” siurprizo.
– Ar neprašo, kad parneštumėte sesutę arba broliuką?
– Ačiū Dievui, kol kas dar nelabai suvokia, kas tai yra. Kristupui po poros mėnesių dar tik sukaks treji. Brolio ar sesers sąvoka jam dar nežinoma.
Vargšas vaikas. Manau, kad brolio ar sesers jis dar nesulauks ilgai.
– Kodėl taip teigiate? Gyvenimas yra nenuspėjamas.
– Dėl to esu kategoriška. Apie kitus vaikus pagalvosiu, kai man bus apie 40 metų. Įsitikinau, kad į šeimą reikia žiūrėti rimtai. Sprendimas gimdyti pirmą vaiką buvo teisingas, bet apie antrąjį reikia galvoti daug rimčiau. Visi vaikai turi augti šeimoje.
