Tuomet sėdi prie traktoriaus vairo, paniręs į sėją? Ne, to Ramūnas irgi nedaro. Tai viena iš asmenybių, sėkmingai paneigiančių vyraujančius stereotipus.
R.Karbauskis diriguoja maždaug 1500 žmonių komandai, užsiima strategija ir investicijomis keliolikoje žemės ūkio bendrovių. Tad laukuose jį galima sutikti, bet tik su fotoaparatu rankose.
Vaikščioti taip kaime – tai žmones juokinti? „Kol kas iš manęs niekas nesijuokė“, – santūriai šypteli R.Karbauskis, išleidęs keletą savo fotografijų albumų, kuriuose atskleidžiamas gamtos grožis ir Naisių didybė. Būtent tai jam labiausiai rūpi – kad žmogus nesigėdytų pasakyti, iš kur jis. Tad Ramūnas ir pats, paprašytas trumpai save apibūdinti, išdidžiai taria: „Aš – kaimietis.“
Jo gyvenimas galėjo pasisukti kitaip – mokyklos metais svajojo tapti aktoriumi. Šiandien džiaugiasi, kad tos svajonės laiku išgaravo. Jo scenos ambicijas įgyvendina jaunesnis ir ne ką mažiau garsus brolis Mindaugas Karbauskis – režisieriumi ir teatro vadovu dirbantis Maskvoje, pelnęs tris prestižinius teatro Auksinės kaukės apdovanojimus.
Vis dėlto ir Ramūnas rado būdą, kur išlieti kūrybingumą: apie Naisių kaimą netoli Šiaulių šalis sužinojo žiūrėdama televizijos serialą „Naisių vasara“. Ramūnas buvo ne tik jo mecenatas, bet ir vienas scenarijaus autorių. Buvo toks skrupulingas, kad nė vienas kadras nepraslydo jo nepačiupinėtas.
R.Karbauskio įkurtas Naisių teatras jau skina laurus ir konkursuose. Naisių vasaros muzikos festivalis sutraukia tūkstančius žiūrovų.
Ramūno sumanytų, įgyvendintų, remiamų projektų, regis, nepakeltų nė didelė gerai organizuota įmonė. R.Karbauskio kartu su dainininku Andriumi Mamontovu įkurtas fondas „Švieskime vaikus“ jau išleido 10 tūkstančių bibliotekėlių, kurias sudaro po kelis šimtus knygų, ir jos vis dar dovanojamos mokykloms, darželiams, vaikų namams, ligoninėms.
Knygų, muzikinių albumų vaikai gauna R.Karbauskio iniciatyva organizuojamuose konkursuose.
Jei galėtų, Ramūnas šaškių lentą nupirktų kiekvienai šalies šeimai. Tūkstančius jų ir yra išdovanojęs.
„Tai pats paprasčiausias būdas suartėti su vaiku. Tėvai, seneliai žaisdami kartu gali pasikalbėti su atžalomis – juk šiaip jų pasisodinęs neprakalbinsi“, – įsitikinęs vyras.
Jis pats yra Lietuvos šaškių federacijos prezidentas – važinėja po mokyklas ir žaidžia simultanus, o po jų pasilieka pasikalbėti su vaikais. Savo apskrityje žino beveik visus sunkiai ar be tėvų vaikų namuose augančius mažuosius.
Ramūnas rūpinasi ir suaugusiaisiais: tai jo dėka mobili kraujo laboratorija važinėja po Lietuvos kaimus ir tikrina vyrus – taip stengiamasi aptikti pirmąsias prostatos vėžio apraiškas. Žinodamas, kaip kaimo žmonės sunkiai išsiruošia pas gydytojus – nebent tuomet, kai liga jau paguldo į patalą, Ramūnas nusprendė imtis tokio būdo. O iš pradžių jo paprašė pinigų renginiui, kurio metu būtų galima surinkti lėšų tokiam autobusui.
„Skaičiuoti moku, tad pagalvojau – kam tas renginys, imsiu ir nupirksiu tą autobusą“, – gūžteli pečiais vyras.
Jis apskaičiavo ir tai, kad tokios mini laboratorijos ant ratų padėjo kasdien išgelbėti nuo mirtinos ligos po du žmones.
Gelbėja jis ir sielas – Naisiuose įkurti net aštuoni muziejai, dar Ramūnas nori įgyvendinti grandiozinį užmojį ir pastatyti didžiulę atvirą areną. Jau dabar penktadienio vakarais vyksta muzikos vakarai, tai reikia tik įsivaizduoti, kas dėsis kaime, kai jis turės areną, kurioje tilps tūkstantinės minios.
Žmonės šiaip sau tokių darbų nedaro – kam Ramūnui visa tai?
„Man patinka žmones daryti laimingus“, – tikina jis.
Tai jis perėmė iš savo tėvų. Vyresnysis Karbauskis ir šiandien diriguoja Agrokoncerno agronomams. Nors Ramūno tėvas krimto žemės ūkio mokslus, vadovavo ir Lietuvos knygų bičiulių draugijai, įsteigė poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės literatūros premiją.
„Mes namuose turėjome visas Lietuvoje išleidžiamas knygas“, – su pasididžiavimu prisimena Ramūnas.
Ir kiekvienoje Naisių sodyboje būtų galima rasti knygų su jų autorių autografais, nes garsių rašytojų ir poetų – Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio, Juozo Grušo, Juozo Baltušio literatūriniuose keliuose buvo ir Naisiai.
Šiame kaime nėra tvorų ir tai literatūrinės atmosferos rezultatas. Jei pamatysi tvorą, žinok – atsikraustė naujakuriai.
Knygų skaitymas, teatras, muziejai – būtent tie įrankiai, kurie, Ramūno galva, kuria grožį ir skatina žmones būti geresnius. Jis turi atsakymą į klausimą, kodėl jaunoji karta nesusišneka su vyresniais.
„Nes ji auga be knygų ir teatro“, – įsitikinęs Ramūnas.
Ramūno patirtis kitokia – sako su vaikais randantis bendrą kalbą ir užkuriantis juos bet kokiems žygiams. Mat pats rodo pavyzdį. Pats jau aštuoniolika metų važiuoja į vasaros stovyklas miške su keliais šimtais moksleivių. Tokį būrį jaunuolių lydi dar nebent viena kita mokytoja – Ramūnas susitvarko vienas. Kaip – turi atradęs formulę.
Pačią pirmą dieną jaunuolių paklausia, ar jie gali išbūti savaitę be alkoholio. Atsakymas būna teigiamas. Jei kartais būtų kitaip, Ramūnas iš karto skambintų tėvams ir praneštų, kad jų vaikas negali savaitę išbūti be alkoholio, ir prasižengėlis su policija būtų palydėtas namo.
O keiksmažodžiai? Jie ištirpsta prasižengėliams valant tualetus.
Nelengvai Ramūnas autoritetą pelno – pats gyvena stovykloje miške, bėga po 30–50 kilometrų kartu su vaikais, šnekučiuojasi iki išnaktų prie laužo.
Visa veikla – ne šiaip sau pramogos. Ramūnas įsitikinęs, kad tai keičia žmonių gyvenimus. Jis pats stebi ne vieną vaiką iš asocialios šeimos, galėjusį nueiti klystkeliais, tačiau sudomintas, pavyzdžiui, šaškėmis, ir paskatintas pergalių pats stiebiasi iš varganos aplinkos ir stengiasi kurti šviesią savo ateitį.
Viskas gražu, bet gal turi Naisiai vieną kitą girtuoklėlį?
Ramūnas tikina, kad nei šiukšlių, nei girtuoklių prie parduotuvių nėra ne tik Naisiuose, bet ir aplinkiniuose mažuose kaimeliuose. Keli žmonės turi priklausomybę nuo alkoholio, bet tai palikimas iš tų laikų, kai bendruomenė su tuo dar nekovojo.
Nė lašo alkoholio nėra nė viename Naisių renginyje. Tad kelių dešimčių tūkstančių miniai Naisių vasaros festivalyje užteko poros policininkų, o ir tie neturėjo ką veikti. Ne, R.Karbauskis neturėjo bėdų dėl alkoholio, nebent tokią, kad nėra jo ragavęs. Džiaugiasi, kad ir jaunėlis penkiolikametis sūnus Mantas tai sau pasižadėjo – neimti į burną nė lašo.
– Sako, reikia bijoti žmonių, kurie negeria alkoholio.
– Tikriausiai, – šypteli Ramūnas. – Kitaip neįsivaizduoju savo veiklos, jaučiu didžiulę atsakomybę už daugybę žmonių, tad nė akimirkai negaliu prarasti budrumo ir savikontrolės.
Gali būti, kad yra manęs nemėgstančių žmonių, tačiau tokie sprendžia tik pagal tai, kiek turiu pinigų. Taip, apyvarta milijoninė, bet niekas nepaklausia, kiek esu paėmęs paskolų. Esu jų paėmęs tikriausiai daugiausia Lietuvoje.
– Ar miegate naktimis?
– Miegu. Esu paėmęs šimtus milijonų litų, nes jokio verslo be paskolų padaryti neįmanoma. Be to, atsakau savo asmeniniu turtu, jei bankrutuočiau, netekčiau absoliučiai visko.
– Kodėl taip rizikuojate?
– Aš nerizikuoju – aš moku dirbti, organizuoti verslą.
Nupirkau ne vieną bankrutuojančią žemės ūkio bendrovę, žmonės neliko be darbo, dabar tos įmonės jau duoda pelno. Kartais sulaukiu kritikos, kad esu per didelis, bet imkite ir darykite. Nė vienas iš mano įmonių žmonių neemigravo – tai šį tą reiškia. Žinau, kaip juos sulaikyti – finansuoju studijas, nes man reikia inžinierių, veterinarų, agronomų.
Noriu išgyvendinti nuostatą, kad kaimas prasigėręs ir jame neįmanoma pragyventi.
– Nėra tobulų žmonių, prisipažinkite, ar yra savybė, kurios norėtumėte atsikratyti?
– Aš – tinginys. Galėčiau kur kas daugiau padaryti. Kovoju su savimi, stengiuosi nesakyti, kad ką nors atliksiu rytoj.
– Ką veikiate, kai tingite?
– Skaitau, žvejoju, drybsojimui laiko skiriu mažai. Vis dėlto nesu darboholikas, kuris negali be veiklos. Bet jei įdėčiau savo smegenis kam nors kitam, jis išprotėtų tą pačią minutę. Politika, verslas, visuomeninė veikla – negalima praleisti nė vienos smulkmenos tokiose skirtingose sferose.
– Jei vis dėlto nepasisektų, ar turite planą B?
– Mano planas B labai paprastas: darau, ką galiu. O mane įkvepia žmonės, mintu jų džiaugsmu. Tai mane stiprina – ne kartą sakė, kad man negali būti blogai, nes tiek daug žmonių darau laimingus.
– Jeigu ką – ar įsivaizduojate save, sėdantį prie traktoriaus vairo?
– Jokių problemų. Yra labai daug fermų, kurias iškuopiau, daug laukų, kuriuos išravėjau, akmenis rinkau – taip jaunystėje norėjau užsidirbti pinigų. Jei negalėsiu galva užsidirbti, jei pajėgsiu fiziškai, tai ir darysiu.
Niekada nesiėmiau to, ko nesuprantu. Tai daugelio nesėkmę patyrusių verslų priežastis. Pirmas milijonas būna nešvarus? Nesuprantu, apie ką kalbate, – viską deklaravau nuo pat pirmojo savo uždirbto lito.
Pradėjau ne nuo žemės ūkio – keturi kurso draugai, būsimi agronomai, įkūrėme bendrąją Lietuvos ir Vokietijos įmonę, prekiavome rūbais ir batais. Automobilių ir butų nenusipirkome, bet turėjome biurą ir sekretorę.
Dažnai žmonės linkę manyti, kad sėkmės lydimam žmogui pagrindą sukūrė tėvai. Vienas mano draugų ir bendražygių yra vienos didžiausių kosmetikos kompanijų vadovas, nors turi agronomo specialybę. Štai jam tėvai – mama melžėja ir tėvas vairuotojas – tikrai nieko nedavė.
– O jūsų tėvas kolūkio pirmininkas ir mama pedagogė davė?
– Man davė gerą galvą ir įdiegė siekį gerai mokytis. Mano tėvas neturėjo namo, mašinos – jis pirkdavo knygas.
– Daug kalbate apie save, kitus, o kaip jūsų šeima?
– Jaunėlis sūnus dar mokosi mokykloje, kitas – aštuoniolikmetis Justinas užsienyje studijuoja verslo vadybą.
Nekalbėti apie šeimą nusprendžiau būdamas politikoje – tapęs Seimo nariu, apie 1996-uosius. Noriu ją apsaugoti nuo nereikalingų dalykų. O vaikai patys turi pasirinkti savo kelią.
Sūnūs, kiek gali, dalyvauja mano veikloje. Man svarbu, kad jie augtų patriotais, gautų puikų išsilavinimą.
– Kitus darote laimingus. O ar jūsų žmona Lina laiminga?
– Taip.
– Oho, kaip žaibiškai atsakėte!
– Aš tik pakartojau jos žodžius.
– Jūsų visur daug – tiek visko veikiate, gelbėjate pasaulį, o namie gal nėra net kam vinies įkalti?
– Jei šeimoje vyrauja pagarba, tai gerbiama ir tai, ką kiekvienas šeimos narys daro. Nesu girdėjęs pastabos dėl savo veiklos ir greičiausiai nesulauksiu. Žmona mane visuomet palaikė.
– Kai pasiekėte tam tikrą gerovės laipsnį, ką sau leidote, kas jums yra prabanga?
– Nelabai galėčiau gyventi bute, prisipažįstu, tad namas man yra prabanga. Kaip ir vaikų mokslai. Važinėju dideliu automobiliu, nes tokie saugesni, tik todėl.
Šis kostiumas, kurį vilkiu, kainuoja apie tūkstantį litų. Ar matyti jo kaina? Su žmona juokaujame: jei tik žmogus sužinotų, kieno ji žmona, visi manytų, kad ir paprastas papuošalo stikliukas – briliantas. Tad kam tada leisti pinigus?
Nesu šykštus, tiesiog nematau prasmės leisti pinigus daiktams, kurie man nėra gyvybiškai reikalingi. Pirkti laikrodį už šimtus tūkstančių litų ar automobilį, kuris stovės garaže ir juo tik kartais išvažiuosi pasivažinėti?
Gyvenimas yra trapus, mūsų bet kada gali nelikti. Ką paliksi? Automobilius? Tai, ką paliksiu aš, bus svarbu ir po kelių šimtmečių – esu tuo įsitikinęs. Kai sodinome ąžuoliukus, galvojau, kaip padaryti, kad jų niekas nenuskriaustų. Sukviečiau vaikus, kas kad maži – bent palaikė medelį jį sodinant. Patikėkite, kiekvienas jų saugo ąžuolą kaip savo akį. Ir perduos tą pareigą savo vaikams bei anūkams, iki ąžuolai sustiprės. Iki to laiko tikrai praeis šimtas metų.
– O jums reikia, kad apie jus kalbėtų?
– Žmogus nori įminti pėdsaką. Aš turiu ambicijų. Neabejoju, kad, pavyzdžiui, apie mūsų būsimą Baltų areną rašys ir vadovėliai.
– Ar sulaukiate moterų dėmesio – išvaizdus, turtingas, veiklus vyras be to greičiausiai neapsieina?
– Stengiuosi būti griežtas ir šaltas. Visuomeninėje veikloje manęs neįmanoma pamatyti laisvai besielgiančio. Suvokiu savo atsakomybę prieš žmones.
Mudu su žmona kartu jau greitai dvidešimt metų. Dėl ko kuriama šeima? Dėl vaikų. Jei abu žmonės supranta savo atsakomybę, problemų nekyla, o jei kas nutinka, geba atleisti. Visiems savo draugams esu pasakęs, kad jeigu gyvenime nutiktų tragedija, aš jų vaikais pasirūpinsiu. Tai turėtų būti svarbu kiekvienam žmogui.
– Ar esate patyręs išdavystės skonį?
– Nebent kalbėtume apie politiką... Gyvenime negalima taip žiūrėti, žmogus gali nebent nesuprasti, neįvertinti, bet neišduoti. Aš nekeliu žmonėms sąlygų, todėl nėra dėl ko užsigauti ar nusivilti.
Gaunu labai daug padėkų. Ir visada stengiuosi į jas atsakyti. Tikiu, kad tai turi tęstinumą. Kuo jautresni būsime vieni kitiems, darysimės geresni. Naisiuose renkasi moterys, kurios mezga ir siuva. Iš pradžių jos tai darė dėl savęs, šeimos, o dabar savo kūrinius siunčia į Šiaulių vaikų namus. Aš jų neprašiau – pačios taip sumanė.
Atokiau nuo Naisių gyvena sunkiai besiverčianti šeima. Naisiečiai patys vieną dieną susibūrė, nuvažiavo, suremontavo šeimos vagonėlį, rūpinasi vaikais. Vadinasi, dalijimasis, gerumas yra užkrečiamas.
