A.Vedrickaitė: „Aš pabėgau nuo mirtinai sergančios motinos“

Žinoma dainininkė Augustė Vedrickaitė (28 m.) ilgai negalėjo sau atleisti, kad kadaise paliko mirtinai sergančią motiną. Merginai buvo per skaudu matyti jos kančias. O verslininkas Antanas Guoga (40 m.) iki šiol prisimena, kaip būdamas septynerių vijosi traukinį, kuriuo gyventi į užsienį išvyko jo mama.

Daugiau nuotraukų (1)

Vykintė Budrytė

May 11, 2014, 8:42 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 2:12 AM

Dainininkei ir dainų autorei A.Vedrickaitei buvo 17 metų, kai nuo smegenų vėžio mirė jos motina, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Prieš tai Augustė iš Utenoje esančių namų persikėlė gyventi į Vilnių.

O štai A.Guoga sako, kad vaikystėje metai, praleisti be motinos, ko gero, ir paskatino pasukti į verslą.

Apie savo išgyvenimus jie neseniai pasakojo Motinos dienai skirtoje LNK laidoje „Valanda su Rūta”.

Joje žiūrovai išgirdo ir širdį veriančią socialinės darbuotojos Linos Palčinskienės istoriją.

Vaikystėje ji buvo atskirta nuo geriančios motinos. Likimo ironija – dabar dažnai nuo Linos priklauso, ar vaikas gyvens su motina, ar globos namuose.

Neprisimena motinos balso

„Aš palikau besikankinančią motiną, nes man buvo per sunku matyti, kaip ji gęsta, – sunkiai tramdydama ašaras pasakojo A.Vedrickaitė. – Pabėgau iš Utenos, susiradau Vilniuje darbą, kad nereikėtų būti šalia motinos, kad nereikėtų su ja kalbėtis, rūpintis, matyti mirštančios.

Po jos mirties ilgai negalėjau sau atleisti šio poelgio. Vėliau sutikau žmogų, kuris padėjo atsikratyti slegiančio kaltės jausmo.

Nežinau kodėl, tačiau dabar niekaip negaliu prisiminti, koks buvo mano motinos balsas.”

Merginai skaudu, kad tuomet pasirinko lengviausią variantą – pabėgti nuo motinos kančios.

Išpildė paskutinį prašymą

Vis dėlto paskutinėmis motinos gyvenimo dienomis Augustė buvo šalia ir spėjo išklausyti paskutinį jos norą.

„Paskutinis jos prašymas buvo, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą. Ir štai – turiu verslo vadybos ir administravimo diplomą. Tikrai jaučiau pareigą studijuoti”, – nusišypsojo A.Vedrickaitė.

Augustė ilgai graužėsi, kad taip ir neatsiprašė motinos. Vėliau iš savo tetos mergina sužinojo, kad motina pati norėjusi, jog dukra nematytų jos kančių.

Mirtis suartino su tėvu

A.Vedrickaitė sakė, kad tik mirus motinai galėjo pradėti dainuoti. Tuomet ji atsidūrė didžiojoje scenoje, išgarsėjo muzikiniame konkurse „Dangus”.

Kai mirė motina, Augustė liko su tėvu ir dviem vyresniaisiais broliais.

„Iki motinos mirties su tėčiu beveik nebendravau. Galima sakyti, kai ji išėjo anapilin, aš pagaliau susipažinau su tėčiu”, – pasakojo A.Vedrickaitė.

Vijosi tolstantį traukinį

Žinomas verslininkas A.Guoga be motinos praleido kelerius vaikystės metus. Kai jam buvo septyneri, motina gavo Australijos vizą ir išvyko gyventi pas savo brolį.

„Labai gerai atsimenu tą dieną. Ji įsėdo į traukinį Kauno stotyje ir išvažiavo į Maskvą, – pasakojo A.Guoga. – Vijausi tą traukinį iš visų jėgų.

Man buvo labai sunku. Tai buvo baisiausia mano gyvenimo diena. Jaučiausi taip, tarsi šalia būtų sprogusi atominė bomba.”

Motina tuomet planavo, kad sūnus netrukus taip pat atvyks į Australiją. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad Antanas be motinos gyveno penkerius metus.

Galiausiai traukiniu į Maskvą, o iš ten į Australiją išvyko ir A.Guoga. Išvydus motiną vaikinui net neapsivertė liežuvis ją taip pavadinti.

Augindavo pomidorus

Septynerių Antanas liko globojamas 10 metų vyresnės sesers. Netrukus berniukas apsigyveno kaime pas motinos bendraklasį miškininką. Ten jis buvo įpratęs leisti vasaras.

„Miškininko žmona Sofija man tapo tarsi motina. Ta šeima mane priėmė ir aš jaučiausi mylimu jos nariu. Meilės man netrūko”, – pasakojo A.Guoga.

Galima sakyti, kad laikas, praleistas be motinos, ir paskatino pasirinkti verslininko kelią.

Berniukui reikėjo išmokti pasirūpinti savimi. Tad būdamas 8-erių jis Alytaus turguje jau pardavinėjo pomidorus, kuriuos pats užaugindavo girininko ūkyje.

Kitaip nei kiti prekiautojai, Antanas nestovėdavo prie prekystalio kantriai laukdamas pirkėjų. Jis vaikščiodavo po turgų, prieidavo prie žmonių ir siūlydavo savo prekes. Norintiems duodavo paragauti.

„Tiesą sakant, pardavinėti pomidorus man patiko daug labiau, nei juos auginti, – prisiminė verslininkas. – Aš mėgavausi bendravimu su pirkėjais. O auginti pomidorus sunkiau – reikėdavo juos laistyti per karščius.”

Vaiką atimti ar palikti?

Socialinė darbuotoja L.Palčinskienė neprisimena nei savo tėvo, nei motinos. Ji užaugo vaikų namuose. Moteris sakė net neatsimenanti, kada ten buvo nuvežta.

Gyvenimo paradoksas – dabar dažnai būtent nuo Linos sprendimo priklauso, ar vaikas bus paimtas iš šeimos ir apgyvendintas vaikų globos namuose.

Nuo pat darbo pradžios ji nerimavo, kaip jausis, kai turės atskirti vaiką nuo tikros motinos.

Pirmas kartas jai įsiminė visam gyvenimui. Nuvykusi į asocialią šeimą tėvus rado girtaujančius. Trys jų mažamečiai vaikai buvo palikti be priežiūros.

Iš pradžių Lina svarstė – gal vaikus nuvesti pas kaimynus ar ieškoti giminaičių. Ji labai nenorėjo jų išvežti iš namų, tačiau galiausiai ryžosi. Aprengė ir susodino į automobilį.

„Važiuojant visą kelią vaikams aiškinau, kaip jiems bus gerai globos namuose, kad turės žaislų, galės sočiai pavalgyti.

Tačiau pati puikiai supratau, kad vaikai nori būti su motina. Jiems nesvarbu, kad ji degradavusi”, – liūdnais įspūdžiais dalijosi Lina.

Bausmė – neleisti miegoti

Vežami vaikai mažai ką suvokė, tačiau tikėjo, kad mama netrukus juos pasiims.

Gyvendama vaikų globos namuose tuo buvo įtikėjusi ir Lina. Tačiau jos motina taip ir nepasirodė.

Lina jos laukdavo. Kiekvieną kartą, kai prasiverdavo globos namų durys, mergaitei suvirpėdavo širdis – gal tai jos mama ar tėtis?

L.Palčinskienė su siaubu atsimena bausmes, kurias tekdavo ištverti jai ir kitiems vaikų namų auklėtiniams.

Pavyzdžiui, jei atėjus laikui miegoti vaikas nusijuokdavo, jam būdavo liepiama visą naktį stovėti prie auklėtojos lovos.

Ištekėjo būdama 17 metų

Geriau bet kokia mama nei vaikų namai. Tuo įsitikinusi L.Palčinskienė.

„Lankydama asocialias šeimas matau besąlygišką vaikų norą likti šalia motinos. Jie meluoja, kad mama rūpinasi, negirtauja, nors akivaizdžiai matyti, jog yra priešingai”, – pasakojo septynerių metų socialinio darbo patirtį turinti L.Palčinskienė, pati auginanti du vaikus.

Globos namus L.Palčinskienė paliko būdama 15 metų. Kaip ir visi auklėtiniai, apie tą akimirką ji svajojo ilgai. Kita vertus, kamavo ir baimė.

„Prisimenu, kaip vyko atsisveikinimo vakaronė, o aš vis svarsčiau, ką toliau reikės daryti. Juk neturėjome jokių buitinių įgūdžių, net nemokėjome ruošti valgyti”, – prisiminė moteris.

Būdama 17 metų Lina ištekėjo, o vyro motina tapo ir jos globėja. Visgi nė vieno žmogaus moteris nevadina mama.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.