Juoda maža suknelė – nuostabus visur ir visada tinkantis derinys, pasauliui padovanotas dizainerės Coco Chanel.
„Bet paskutinę minutę prieš šventę supratau, kad iš visų Coco Chanel kūrinių labiausiai patinka jos žodžiai: „Man nesvarbu, ką jūs galvojate apie mane, nes apie jus aš iš viso negalvoju.“ Juos skiriu visiems tiems, kurie nepaliauja apie mane galvoti.
Todėl nusprendžiau pasipuošti linksmai ir pražysti gėlėmis – juk atėjo pavasaris, o po tamsiausios nakties visada išaušta rytas.
Tokiais optimistiškais mano herojės Laimutės Stankūnaitės žodžiais baigiasi knyga „Kalės istorija“. Norėjau ir pati pasijusti laisva, numetusi nuo savęs tokią sunkią naštą ir padėjusi tašką savo ketverių metų darbe rašant apie Garliavos įvykius“, – sakė L.Lavaste.
Tad moteris įšoko į džinsus, o galvą padabino gėlėmis puoštu lankeliu ir nuskubėjo į savo kūrinio pristatymą Vilniaus pranciškonų rūmuose.
Jos gyvenimo draugas džiazo muzikantas Leonidas Šinkarenka garsiai ištarė dvejonę, ar tik kvietimas į tokį susiėjimą nebus išbandymas Laimos bičiuliams. Atėjo visi keli šimtai ir dar daugiau – verslo, meno pasaulio žmonės, teisėjai, advokatai, Kriminalinio policijos biuro darbuotojai. Ir du Seimo vicepirmininkai: Gediminas Kirkilas ir Algirdas Sysas.
Beveik penkerius metus Lietuvą draskiusi išgalvotos pedofilijos istorija nusinešė penkių žmonių gyvybę, išardė šeimas, našlaičiais paliko vaikus, valstybei kainavo milijonus ir nesutaikomais priešais pavertė pusę Lietuvos.
Tačiau prakeiksmų, nevilties ir ašarų „Kalės istorijos“ pristatyme nebuvo. Buvo daug kalbama apie meilę, kurios pritrūko knygos herojų gyvenime, o juk ji būtų galėjusi išvaduoti nuo tragiškų įvykių. Įspūdį stiprino ir Nedos Malūnavičiūtės bei Olego Ditkovskio atliekamos baladės.
Pradėdama vakarą Laimą ištarė, kad nori atsiprašyti. Salė sukluso: „Kieno?“
„Savo vaikų. Nes būti žurnalistės Lavaste dukra, sūnumi ir marčia nelengva. Juk kiekvieną kartą po mano rašinio komentaruose vaikai perskaitydavo, kad jų mamą reikia pakarti, prakeikti ir sudeginti ant laužo. Atsiprašiau ir Leonido, kuris kartu ištvėrė visus tuos ketverius metus, kol rašiau apie tuos tragiškus įvykius, ir niekada nesakė – nerašyk“, – pasakojo Laima.
Ji neslepia, kad tai buvo sunkiausia jos gyvenimo ir žurnalistinio darbo istorija, sulaukusi tokio didelio visuomenės puolimo. Knygoje ji nenorėjo parodyti visų Garliavos įvykių – tam prireiktų keliolikos tomų knygos. Tiesiog atkreipė dėmesį, kad gyvename nesaugioje visuomenėje, kai bet kas ir bet kada gali pradėti gyvenimą tampyti už virvučių, paversdamas jį pragaru.
Galima jaustis drąsiai, bet gal tik iki tam tikro momento – kai tamsią naktį blokuoja tavo automobilį, atplėšia dureles ir grasina nužudyti?
Sukrečiantys išgyvenimai, apie kuriuos nežinojo net Laimos šeimos nariai, sudėti į knygą.
„Nebijau parašyti jokio sakinio ir po juo pasirašyti. Drąsa – tai pilietinė pozicija, tu ją turi arba ne. Aš ją turiu“, – teigė Laima.
Ji juokavo, kad užtat prireikė drąsos per pristatymo šventę apsimauti džinsus – paprastai viešai jų nenešioja. Laima sulaukė daugybės komplimentų – draugus nustebino ilgos grakščios moters kojos, kurias paprastai slepia ilgi sijonai.
„Gal ateityje būsiu manekenė, o ne rašytoja, – juokėsi Laima. „Kalės istorija“– nedidelė knyga, bet didelis žingsnis mano žurnalistinėje karjeroje. Leidyklos jau prašo naujų knygų – meilės romano ir detektyvo. Parašysiu „du viename“, knyga vadinsis „Šešiasdešimt lietuviškos klastingos meilės atspalvių“.
