Kitą rytą po karštligiškos rinkimų nakties Agnė skubėjo į ligoninę, kur jos mamai darė širdies operaciją. Ramiai ir viltingai grįžo namo, kol kas nemėgindama drąsiai pasidžiaugti sėkmingai pavykusia operacija. Ramiai plikydama arbatą garsiai dėlioja skaičius, įrodančius, kad vis dėlto šis etapas A.Zuokui – pakilimo.
„Prieš pusantrų metų Seimo rinkimų metu Artūro Sąjungos TAIP sąrašas, kuriame buvau ir aš, gavo tris kartus mažiau balsų nei dabar jis vienas. Todėl jo rezultatus prezidento rinkimuose vertinu kaip didžiulį teigiamą pokytį. Juolab kad jis nemažai balsų surinko ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose – tai geras pagrindas tolesniame jo, kaip politiko, kelyje.
– Neįgyvendinę savo ambicijų vyrai tampa nuožmūs, tik to pasireiškimas priklauso nuo išsilavinimo, charakterio, patirties. Ar reikia Vilniaus merui kartais paglostyti galvą ir paduoti nosinę ašaroms, o gal – įpilti viskio taurę ir prisėsti šalia, o gal ramiai užsidengti ausis, kai jis daužo lėkštes? Juk net pačiam stipriausiam reikia moters palaikymo.
– Man vyro sėkmė labai svarbi. Bijočiau momento, jei jam nesisektų. Moteriai nelengva išgyventi antrosios pusės pralaimėjimus – aš savąsias nesėkmes pakeliu kur kas paprasčiau nei vyro.
Mano vyras nežiūri į praeitį ir kiekvieną nesėkmę priima kaip patirtį. Tai neįtikėtinai stiprus žmogus, kiekvienoje situacijoje ieškantis teigiamų niuansų. Jo mėgstamas posakis: gėlės nemato šešėlio, nes nuolat žiūri į saulę. Aš nuolat mokausi iš jo.
Artūras lėkščių nedaužo, balso nekelia, durų netranko. Matyt, mudu išmokome vienas kitam negadinti nuotaikos, planų, nedrumsti minčių. Namie jis nėra kitoks nei viešumoje, televizijos ekrane.
Mudu su Artūru esame nepriklausomi žmonės. Nors ir esame po vienu stogu, kiekvienas turime ryškų asmeninį gyvenimą, bet, žinoma, palaikymas svarbu.
Džiaugiuosi, kad jis turi komandą, palaikančią jo idėjas.
Nesakau, kad nebūna momentų, kai iš tikrųjų reikia galvą paglostyti, – bet kokį darbą dirbančiam žmogui norisi žinoti, kad namai – ta vieta, kur jis bus suprastas.
Mudu kartu dvidešimt dveji metai. Seniai supratau, kad jei ir yra kai kurių jo būdo bruožų, kurie erzina, nieko nepakeisiu. Tarsi abu be žodžių dėl to sutarėme.
– Ar buvo momentas, kai rankos nusviro ir net pagalvojote apie skyrybas?
– Tokio momento neprisimenu. Būdavo, pradedi galvoti, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei viskas būtų buvę kitaip.
Bet šiandien esame tiek perėję išbandymų, jog nežinau, kas turėtų įvykti, kad tokios mintys galėtų man ateiti į galvą. Dabar svarbiau kas kita. Pavyzdžiui, vis dar sunku susitaikyti su tuo, kad ne visuomet konkretūs darbai įvertinami, – tai patyriau savo kailiu.
Kur kas svarbiau įvaizdis – kaip atrodai, kalbi, kaip moki kautis ar net apšmeižti kitą. Pyktis – didžiulė, nuolat mus kurstanti aistra. Spėju, kad mano aplinka patvirtintų, jog man pyktį jau beveik pavyko suvaldyti.
– Kaip įmanoma tai pasiekti?
– Tiesiog nepyksti, ir tiek. Nėra lengva, nes tai menas, kurio mokaisi ne vienus metus.
Viena senovės graikų istorija byloja apie mokytoją, kuris ugdė savo mokinio atsparumą įžeidimams.
Išminčius liepė mokiniui trejus metus mokėti pinigus visiems, kurie tik jį įžeis. Kai bandomasis laikas baigėsi, mokinys atkeliavo į Atėnus. Prie vartų sutiktas praeivis mestelėjo atvykėliui kažką nemalonaus. Mokinys pradėjo kvatoti. Įžeidėjas labai nustebo, kodėl.
„Aš trejus metus mokėjau pinigus už kiekvieną įžeidimą, o tu dabar mane įskaudinai už dyką“, – atsakė mokinys.
Štai kodėl pasaulyje tiek įžeidimų – jie nieko nekainuoja.
Nors ant nieko nepykstu, bet štai įžeidimų taip lengvai kaip tas graikų istorijos mokinys priimti dar neišmokau – tai mano trūkumas.
Aš lyg namas tvirtais pamatais, sienomis ir durimis, bet atvirais langais, pro kuriuos lenda sielos vagys. Žmonės sprendžia pagal save: jei jie ką nors daro iš išskaičiavimo, tai net į galvą nešauna, kad kitas gali veikti turėdamas kitokių ketinimų.
– Kur jums tenka išgirsti įžeidimus? Greičiausiai tai susiję su jūsų šeimos gerove?
– Daugiausia įžeidimų būna tarp eilučių, lengva juos aptikti komentaruose po straipsniais, kuriuose rašoma nebūtinai apie mane ar vyrą.
Tiek aš pati, tiek mūsų šeima seniai esame atsakę sau į klausimą, kodėl įsiliejome į visuomeninę veiklą. Kai mintimis grįžtu penkiolika metų atgal, prisimenu jausmą, kai mums su Artūru buvo maža to, ką sukūrėme. O sekėsi neblogai – aš užsiėmiau drabužių verslu, vyras pasinėrė į investicinius projektus – atidarinėjome pirmąjį „McDonald’s“ restoraną, viešbutį.
Tiesa, pastarojo minties atsisakėme, nors buvo darbuotojams net uniformos pasiūtos. O toje viešbučiui pirktoje patalynėje greičiausiai miegosiu iki gyvenimo pabaigos, – juokiasi Agnė. – Tą viešbučiui numatytą pastatą, kuriame dabar yra Nyderlandų ambasados rezidencija Trijų Kryžių kalno papėdėje, tuomet pardavėme Amerikos ambasadai. Ten buvome įsirengę sau butą, ten šventėme pirmąjį sūnaus gimtadienį, būtent ten su Valdu Adamkumi buvo nutarta, kad Artūras organizuos jo rinkimų kampaniją – pačią pirmąją.
– Įgarsinsiu dalies žmonių klausimą: iš kur pinigai?!
– Mums niekas nepadarė finansinės injekcijos, nelaimėjome pinigų loterijoje.
Artūras dirbo užsienio naujienų kompanijoms ir gaudavo vakarietišką atlyginimą, kuris kaip diena ir naktis skyrėsi nuo tuo metu Lietuvoje mokėto atlygio net geriausiam žurnalistui.
Dabar aš manau, kad jam mokėjo netgi per mažai. Konkurentų televizijos turėjo po du žurnalistus – po vieną kariaujančiose pusėse, o Artūras vienas sugebėdavo pafilmuoti vienur, pereiti fronto liniją ir tą pačią dieną pateikti reportažą iš kitos karo stovyklos...
Tad pirmasis impulsas imtis kitos veiklos buvo Artūro sukaupti honorarai. Bet, privatizuojant butus Trijų Kryžių kalno papėdėje, padėjo ir mano tėvai, davę investicinių čekių.
Butą nupirkome, bet juk reikėjo imtis grandiozinių darbų, nes namas skilinėjo, slinko į upę. Kitų butų savininkai nenorėjo prisidėti prie remonto darbų, tad ėmėme paskolą iš banko ir pamažu visus butus supirkome.
O tada prasidėjo privatizavimo laikotarpis. Daugybė žmonių jame dalyvavo. Ne viskas mums pasisekė, bet ne viena istorija buvo sėkminga. Aš didžiuojuosi savo vyru, nes jis elgėsi sąžiningai ir didžiausią riziką prisiimdavo sau.
Kai Artūras mane atvedė prie gaisro nusiaubtų griuvėsių dabartinių mūsų namų Užupyje vietoje, tikrai giliai įkvėpusi pasistengiau nurimti ir sau pasakyti: viskas gerai, gal ir įmanoma suvaldyti šį projektą. Vien šiukšlių išvežimas rijo protu nesuvokiamas pinigų sumas, kol sugalvojome nusipirkti sunkvežimį ir vežti jas patys, mokėdami tik mokestį sąvartynui.
Ne visi linkę tiek įdėti triūso ir taip rizikuoti. Baimės buvo per akis – jau vien reikalai su bankais ramybės tikrai nesuteikė, o jie tuomet buvo ypač užrietę nosį. Bankams vergausime dar ilgai.
– Turite skolų?
– Miegame ramiai. Mūsų įkurtos įmonės turi paskolų, verslo planų. Daug metų teks dirbti, kad būtų išmokėtos paskolos, tačiau nematau bėdos, kad kuris nors iš vaikų tęs šeimos verslą ir perims įsipareigojimus.
– Kaip tai nematote bėdos?! Skamba siaubingai.
– Nes mes nešvaistėme pinigų. Atsakingai investavome, įsipareigojimų ir turto santykis teigiamas, tad išliks tai, ką mums pavyko uždirbti.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius".
