Eglė juokėsi: „Jei čia dar būtų mano vyresnėlis Vėjas, būtų baisu. Jo temperamentas visiškai atitinka vardą – lipa, bėga, važinėja riedlente, snieglente, šoka breiką... Ramiam mano broliui būna nejauku į jį žiūrėti.“
Gegužės 19-ąją visa šeima savo širdyse paminėjo Anapus iškeliavusio jųdviejų tėvo – maestro Vytauto Kernagio gimtadienį, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“. Jam būtų sukakę 63-eji. Jau šešeri metai, kai tautos dainiaus nėra tarp mūsų.
Brolis ir sesuo šypsosi – laikas daro savo darbą, tėvo netektį jie išgyvena jau ramiau, nedrasko prisiminimai. Gegužės 19-ąją Vytautas vyko į komandiruotę, bet pirma nuvažiavo prie tėvo kapo, padėjo gėlių.
Eglė prisipažįsta – tėvo amžinojo poilsio vietą aplanko rečiau, mat ten keliauja tik tada, kai to nori širdis. Kartais aplankyti tėčio ji užsuka spontaniškai, nuvežusi sūnų į mokyklą. Taip ji padarė ir jo gimtadienio dieną – po mišių Bernardinų bažnyčioje nuvežė vyresnėlį į pamokas ir vyko uždegti žvakės tėvui.
„Šiandien dėl tėčio ir jo atminimo jaučiuosi labai ramus, daug padaręs. Jo fonde visko padaryta su kaupu. Ir kitiems metams turime planų. 2015-aisiais sukanka 30 metų Dainos teatrui. Apie „Akustinį Kernagį“ prišnekėjome nuo A iki Ž, bet Dainos teatras nebuvo atkartotas iki šiandien.
Nėra tokio žanro. Jis primirštas. Turiu projektą perleisti visas plokšteles, DVD, nuotraukų albumą. Pirmaisiais metais buvo sunkiau, o dabar jaučiuosi padaręs kai ką, ką galima matyti“, – sakė Vytautas.
Šeima tėvą prisimena dažnai, nebūtinai per jo gimtadienį. Specialiai tą dieną jie neprovokuoja prisiminimų ar pokalbių apie V.Kernagį. Pokalbiai dažniausiai būna linksmi, o ne draskantys širdį.
Eglės namuose V.Kernagio dainos skamba tuomet, kai ji būna su vaikais. Mat mažieji – ir Vytauto, ir Eglės sūnūs labai mielai klausosi senelio dainų. E.Kernagytės-Dambrauskės atžalos itin mėgsta albumą „Baltojo Nieko dainelės“.
„Net Džiugas, kuris nematė senelio, čiauška, kad čia dainuoja senelis Vytautas. Smagu, kad vaikai žino tas dainas, moka žodžius, dainuoja. Negaliu paaiškinti, nuo ko tai priklauso, kokiais momentais pati noriu pasiklausyti tėčio dainų.
Būna akimirkų, kai ypač norisi, kad tėvas būtų šalia. Tuomet klausau. Būna, kad visa gerkle automobilyje traukiu „Užupio bliuzą“. O kartais – tyliai ir ramiai „Šviesų birželio vidurnaktį“. Tiesiog kartais taip būna“, – sakė maestro duktė.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
