Kaunietė fotomenininkė L.Geležiūtė užvėrė ilgus metus gyvavusios fotostudijos duris. Kodėl? Laima vardija keletą priežasčių. Pirmiausia todėl, kad jau nufotografavo kone pusę Lietuvos žmonių. Žinomų ir visai nepažįstamų. Fotografavo visus, kuriems to reikėjo ir kurie to norėjo.
„Šitie vandenys lyg ir išsemti. Be to, labai rūpėjo aplankyti Australijoje įsikūrusios vyresniosios dukros šeimą ir pamatyti mažąjį anūkėlį. Ir tai padariau. Kas žino, galbūt po metų kitų atidarysiu naują fotostudiją, o gal ilgam nutūpsiu kengūrų šalyje“, – sako fotomenininkė.
Šiuo metu ji draugui iš Australijos aprodo Lietuvą. Moters širdyje plevena meilė tolimam australui Gregui, su kuriuo susipažino viešėdama pas dukrą Laurą. Šią į tolimą žemės kampelį nuginė ne kas kita, o irgi meilė.
Mergaitė iš Laisvės alėjos
Fotografė L.Geležiūtė gimė ir augo Kaune. Ir kiek tik save prisimena, visada buvo išskirtinė. Mėgo laužyti stereotipus: rengtis ryškiai, šukuotis kitaip. Todėl dažnai savo išvaizda tėvus tiesiog priblokšdavo. Iš kur tas pulsuojantis temperamentas?
„Mano tėtis – labai panašus į gruziną. Aš atsigimiau į jį. Viskuo – charakteriu, išvaizda. Ir mano sesuo tokia pati. Močiutė vis juokaudavo, esą per mūsų giminę žydelis perbėgo. Dėdė atkasė, kad turime bajorų kraujo. Taigi versijų apie giminės šaknis – įvairiausių. Iš tiesų, koks skirtumas, iš kur tu atėjai, svarbiausia, kas esi šiandien“, – svarsto kaunietė.
Laima tikina esanti lietuvė. Juk gimė Kaune, ir pavardė – lietuviška. Temperamentas? „Kartais jis mane siutina, – neslepia. – Viską padaryti, išsakyti turiu čia ir tuoj pat.
Greitai, be jokių „Stop!“ Esu tarsi pulsuojantis vulkanas. Netgi žvakes užpučiu, vos jas uždegusi.
Rodos, praėjo akimirka ir pakanka! Man 55-eri ir veikiausiai netapsiu kitokia!“
Likimo dėl skyrybų nekeikia
Kodėl įvyko dvejos skyrybos? L.Geležiūtė tikina, kad abu jos sutuoktiniai stengėsi ją keisti, auklėti.
„Jie norėjo šalia savęs matyti pilką namų pelytę, įsisupusią į jaukų chalatą ar užsijuosusią virtuvinę prijuostę. Moterį, kuri kiaurą dieną valo dulkes, verda pietus ir šluosto vaikų nosis. O aš negalėjau eiti prieš savo prigimtį. Nemokėjau savęs užgesinti, išjungti. Tuomet nebebūčiau likusi savimi. Tačiau likimo nekeikiu. Turiu dvi šaunias dukras“, – sako moteris.
Laima šypsosi, jai reikia vyro, kuris priimtų ją tokią, kokia yra. Ir gerą, ir nuodėmingą. Gal būtent toks yra draugas iš Australijos, vardu Gregas? „Pagyvensim – pamatysim!“ – valiūkiškai mirkteli akį.
Įsileisdavo į užkulisius
L.Geležiūtė dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už darbų originalumą. Tačiau tikslaus parodų skaičiaus neprisimena, nes skaičiuoti ji nemėgsta. „Branginu akimirką, emociją, žaismę. Fiksuoju žmogų, o ne skaičius. Galiu pamiršti vardą, bet niekada nepamiršiu veido, akių, raukšlelių, mimikos“, – juokiasi ji.
Laima tikina su daugeliu scenos princų ir princesių bendraujanti iki šiol. „Birutė Petrikytė, Rūta Morozovaitė, Irena Ašakaitė, Egidijus Sipavičius, – vardija. – Būdavo, vyksta koncertas, fotografai skundžiasi, kad jų į užkulisius neįleidžia. O mane visada įleisdavo. Spėju kodėl. Dainininkai žinojo, jog „nepyškinsiu“ kompromituojančių, dviprasmiškų kadrų, „nešaudysiu“ iš už kampo. Niekada nebuvau „juodoji paparacė“.“
Su kuriais scenos grandais sutarti buvo sunkiausia? Laima išlieka diskretiška – pavardžių neišduoda: „Įvairiausių netikėtumų nutikdavo, – neslepia. – Kartais išgirsdavau tokių įnorių, kad oi, oi, oi. Tačiau detalių pasakoti negaliu – toks susitarimas. Galbūt kada nors išleisiu prisiminimų knygą, kurioje suguldysiu visus potyrius ir pojūčius.“
