Ką milijonierius Ilja Laursas gabena savo lagamine?

– Gal tai labiau netikėta plačiajai visuomenei, nes mano draugai jau seniai tai žino – dalinuosi nuotraukomis, daug jų dovanoju. Fotografija domiuosi rimtai, o profesionaliai tai darau jau keletą metų. Prieš metus pradėjau domėtis spaudos galimybėmis: kokius paveikslus galima padaryti, kokios technologijos įmanomos.

Daugiau nuotraukų (1)

Rugilė Ereminaitė

2014-06-04 00:05, atnaujinta 2018-02-13 05:18

– Gal tai labiau netikėta plačiajai visuomenei, nes mano draugai jau seniai tai žino – dalinuosi nuotraukomis, daug jų dovanoju. Fotografija domiuosi rimtai, o profesionaliai tai darau jau keletą metų. Prieš metus pradėjau domėtis spaudos galimybėmis: kokius paveikslus galima padaryti, kokios technologijos įmanomos.

Kalbant apie spausdinimą, supratau, kad pasaulyje yra labai įdomių technologijų, tokių Lietuvoje dar neturime. Pavyko surasti vieną labai įdomią laboratoriją Amerikoje, todėl ir kilo mintis pabandyti. Vasaros pradžia, visi džiaugiasi, tad kodėl šiek tiek nepradžiuginti kolegų, draugų, visų žmonių gražiais paveikslais? Be to, pamaniau, kad būtų smagu tai suderinti su labdara.

– Vis dėlto fotografija buvo netikėtas atradimas ar polinkis į šį meną išryškėjo pamažėle?

– Polinkis fotografuoti atsirado tada, kai pradėjau keliauti verslo reikalais, – maždaug prieš 5–7 metus. Kaip sakoma, viskas vyksta pagal tam tikrą kreivę. Iš pradžių keliavau ir tiesiog buvau labai gražiose pasaulio vietose. Vėliau ėmiau fotografuoti telefonu, vadinamąja muiline. Kadangi esu perfekcionistas, visada noriu pasiekti ką nors geresnio. Per keletą metų pastebėjau, kad į kiekvieną kelionę vežuosi beveik 10 kilogramų įvairiausios fotografijos įrangos – maždaug tiek, kiek įmanoma sutalpinti į rankinį bagažą.

– Sakoma, kad verslininkai dirba 24 valandas per parą. Be to, jūs kone kasdien skraidote. Kada randate laiko fiksuoti vaizdus?

– Atvirai sakant, nelabai tikiu, kad dirbama tiek valandų per parą. Galiu patikėti, kad kol nėra darbuotojų, kol nežinai, kaip ką daryti, pirmus keletą metų privalu visiškai atsiduoti darbui. Tačiau netikiu, kad ilgalaikį gyvenimo ritmą gali sudaryti 24 valandos darbo. Tai tiesiog prieštarauja pagrindinei laimės, gyvenimo ir žmogaus filosofijai. Asmeniškai laikausi subalansuotos gyvenimo filosofijos – gyvenime turi būti laiko viskam: ir sportui, ir maistui, ir bendravimui, ir šeimai, ir fotografijai, ir poilsiui, ir darbui. Nors šių dalykų kartais neskiriu, nes būna taip: išvykstu į gamtą ir fotografuoju, bet kartu kone medituodamas turiu galimybę ramiai, be telefono skambučių apsvarstyti kokį nors verslo klausimą. Arba, pavyzdžiui, būna tokių išvykų, kurių pabaigoje turiu daugybę nuotraukų, naujų idėjų arba kitokį požiūrį į senas vizijas. Tai pavadinti tiesiog darbu ar hobiu man sunku.

– Turite ir savo tinklaraštį GeoGlance.com, jame yra galimybė įsigyti patikusių nuotraukų. Gal fotografija taps nauju verslu?

– Kaip ir knyga... Pažįstami net pradėjo juokauti, kad turiu įprotį kiekvieną vasarą palikti „Lamborghini“ raktelius kokiam nors projektui – įgyvendinu naują brangią idėją.

Neslėpsiu, knygų leidyba, fotografija yra be galo nuostolingi dalykai. Tiek knygas išleisti, tiek užsiimti fotografija kainuoja daug – kalbu apie šešiaženkles sumas. Netikslinsiu, kad negąsdinčiau žmonių, bet tai iš tikrųjų nėra labai pelninga. Kita vertus, nesitikiu iš to verslo, be to, gyvenimas turi būti daugiau negu darbas. Tie draugai, kurie matę mano fotografijų, randa pagyrimų ir, norisi tikėti, kad jie nuoširdūs.

– Sakoma, kad turėdamas naujausią techniką fotografu gali tapti bet kas. Manote, kad turite menininko gyslelę?

– Fotografiją kartais vadinu menu, skirtu tinginiams. Tinginiams ta prasme, kad ten, kur dailininkas kartais metus tapo vieną kitą peizažą, fotografui belieka pagauti tą peizažą. Tam tikros tiesos yra, bet norisi tikėti, kad menas yra ne technikoje ar kur nors gamtoje, o žiūrinčiojo akyse, kaip ir grožis. Ir jeigu pavyksta ką nors pamatyti, surasti konkretų ypatingą kadrą... Vien į mano tinklaraštį patenka maždaug vienas iš dešimties tūkstančių kadrų. Tenka prigaminti begalę ir po to žiūrėti. Menas yra žvelgiančiojo akyse, to, kuris sugeba atskirti šiaip sau kadrą nuo gero ir jį parinkti, paryškinti, žaisti spalvomis. Technika padeda, bet jeigu tau patinkantis kadras patinka ir kitam, manau, čia ir yra menininko gyslelė.

– Jūsų nuotraukose daugiausia gamta. Ar gamta jums labai artima?

– Tai šiek tiek susiję su tuo, kad dažnai tenka keliauti. Gamtą fotografuoti lengviausia, nereikia specialaus apšvietimo, grimo, dar ko nors. Nors kaip fotografas tikiu, kad stipresnes emocijas sukeliančios nuotraukos yra būtent žmonių portretai. Joks vaizdas, jokia estetika, jokia architektūra ar gamta negali sukelti tokių stiprių emocijų kaip žmogaus veidas. Kita vertus, reikia derinti galimybes su norais. Šiuo metu tai daryti studijoje su žmonėmis neturiu galimybių.

– Atrinkdamas nuotraukas parodai daug dėmesio skyrėte rudeniui. Turite sentimentų šiam metų laikui?

– Norėjosi perduoti būtent spalvas, formas, bet ne tokias rudens emocijas kaip liūdesys. Nežinau, kiek tai pritempta, bet man tos rudens spalvos iš tikrųjų primena vasarą. Aš jose matau daugiau saulės, daugiau vasaros nei rudens.

– Prieš keletą metų buvote įvertintas kaip geriausias Europos metų vadovas. Kolegos, darbuotojai jus pažįsta kaip griežtą, pavaldumo struktūros darbe besilaikantį vadovą ar labiau kaip meniškos sielos žmogų?

– Visi kolegos žino apie mano pomėgį, kartais pagiria, kartais – ne. Vis dėlto darbe man svarbu profesionalumas, kartais tenka būti ir griežtam. Manau, jei neturi griežtų taisyklių, nelabai gali pasiekti tikslų.

– Kurioje pasaulio vietoje užfiksavote įsimintiniausius kadrus?

– Tikriausiai iš pastarųjų kelionių. Paliko įspūdį didelės druskos koncentracijos, džiūvantis Mono ežeras Amerikoje, jam liko egzistuoti vos 50 metų. Jis turi daugybę įdomiausių spalvų, formų – peizažai atrodo kaip Marse. Ten praleidau lygiai parą – stebėjome saulėtekį ir saulėlydį. Ten kiekvieną valandą viskas atrodo kitaip. Kelios šių nuotraukų yra eksponuojamos parodoje.

– Lėšos už parduotas nuotraukas bus skirtos Mamų unijai. Kodėl pasirinkote būtent šią labdaros organizaciją?

– Yra nemažai projektų. Aš ilgai bendravau ir bendrauju su kita organizacija „Gelbėkit vaikus“. Ir suprantu, kad poreikių daug. Mano galva, rūpintis vaikais – šventas dalykas. Pažįstu žmones, kurie kontroliuoja fondą, ir tikrai matau, kad lėšos nuoširdžiai, sąmoningai ir efektyviai skiriamos ten, kur jų konkrečiai reikia. Pasitikėjimas, kaip ir konkrečių žmonių pažinojimas, man labai svarbu. Noriu, kad tie žmonės, kurie pirks paveikslus, būtų įsitikinę, jog jų lėšos bus skirtos kilniam tikslui.

– Gal turite kitokių ryškių pomėgių ir netrukus jus išvysime nauju amplua?

– Tęsiant temą apie subalansuoto gyvenimo filosofiją, kasmet stengiuosi išbandyti ką nors nauja, ar tai būtų sportas, ar dar vienas pomėgis. Deja, kai kurių pomėgių ant sienos nepakabinsi. Pavyzdžiui, sporto rezultatai būtų ne tokie patrauklūs kaip paveikslai. O buriavimo ar skraidymo įgūdžių iš viso neužfiksuosi. Stengiuosi užsiimti daug kuo. Ypatingų sentimentų jaučiu viskam, kas susiję su vandeniu: po vandeniu, ant vandens, virš vandens, į vandenį – visos su tuo susijusios sporto šakos yra išbandytos. Prieš keletą metų pradėjau šiek tiek smalsauti apie skraidymą, nes man tai be galo patinka, bet čia dar mažai kuo turiu pasigirti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.