Rūta Elžbieta gerai prisimena, kaip skaičiavo dienas iki sesers gimimo. Kaunietė tvirtino labai norėjusi, kad motina pagimdytų mergaitę. To net prašė gydytojos.
„O kas bus, jeigu gims brolis?“ – kartą Rūtos Elžbietos paklausė gydytoja, kai ji su besilaukiančia motina lankėsi moterų konsultacijoje.
„Tąkart atsakiau, kad išgyvensiu ir tai, tačiau širdyje tikėjau, kad turėsiu sesutę. Net Saulės vardą jai buvau sugalvojusi, todėl kitaip būti negalėjo“, – pasakojo Rūta Elžbieta.
Kai gimė mergaitė, kuriai tėvai davė vyresniosios sesers Rūtos Elžbietos sugalvotą vardą, tuomet penkerių vyresnėlė jautėsi labai laiminga. Jai labai patiko padėti mamai prižiūrėti mažylę, o kai ši ūgtelėjo – kartu eiti į lauką, žaisti ir dūkti. Tačiau vaikystėje seserys ne visada gerai sutardavo.
– Dėl ko pešdavotės?
Rūta: Žinoma, kad dėl žaislų. Dėl ko gi daugiau? Gailėdavau jų duoti sesei, kaip ir ji – man.
Saulė: Beveik visada būdavo taip, kad užsinorėdavau būtent tos lėlės, pliušinio meškučio ar kitokio žaislo, su kuriuo žaidžia Rūta. Ji taip pat užsimanydavo to daikto, kurį rankose laikydavau aš. Kai gražiuoju nesusitardavome, pradėdavome žaislus tempti viena į savo pusę, kita į savo.
– Ilgai taip nepasidalijote?
Rūta: Iki paauglystės. Kai man suėjo maždaug 14 metų, pykčių neliko, atradome bendrą kalbą, tuomet kiekviena turėjome po dviratį, riedučius, todėl rietis nebuvo dėl ko.
Saulė: Prisimenu, Rūta užrėmė duris ir manęs neleido į mūsų kambarį, kad neimčiau žaislų. Aš veržiausi taip, kad išstūmiau durų stiklą ir smarkiai susipjausčiau rankas. Po to tėvai mums paskyrė po atskirą kambarį, padalijo žaislus ir pykčiai po kiek laiko baigėsi. Aišku, nereikia pamiršti, kad jau buvome ir didesnės.
– O skųsti tėvams viena kitą mėgote? Išduoti paslaptis?
Rūta: Saulė buvo didesnė skundikė nei aš. Paslapčių išsaugoti nepavykdavo nei vienai, nei kitai. Kad ką nors esame pridirbusios, mama pastebėdavo iš karto ir kažkokiu stebuklingu būdu iš mūsų abiejų žodis po žodžio viską ištraukdavo. (Juokiasi.)
– Kuri iš jūsų vailystėje yra iškrėtusi daugiau išdaigų?
Rūta: Aišku, kad Saulė. Vien tai, kad ji būdama maža sugalvojo įlįsti į bičių avilį (iš jo tėvai ištraukė visą sugeltą), rodo, kad ji buvo labai padūkusi.
Saulė: Aš kovingesnė, smalsesnė, judresnė, visada mėgau prigalvoti išdaigų. Sesė ramesnė, švelnesnė, ne itin mėgstanti ekstremalių išbandymų.
– Tačiau Rūta nuo 18 metų yra krašto apsaugos savanorė?
Saulė: Ji švelni, tvarkinga, tačiau kartu yra labai santūri, tvirta, kantri. Tokia buvo ir kai nebuvo kariuomenėje, tačiau kasant apkasus ir miškuose šaudant praleistas laikas ją dar labiau užgrūdino.
– Rūta, ar nesinori kartais pakomanduoti jaunesnei seseriai?
Rūta: Aišku, kad norisi. Ir kartais net duodu komandą susitvarkyti kambarį per penkias minutes. Tačiau Saulė nelabai tų komandų klauso.
Saulė: Rūtai sakau, jog kai turėsiu laiko, būtinai susitvarkysiu. Tačiau laiko vis pritrūksta.
– Abi turite po du vardus. Ar tai ką nors reiškia?
Saulė: Elžbieta – mūsų prosenelės, o Marija – mūsų senelės vardas. Tėvai norėjo, kad jos abi būtų pagerbtos ir įamžintos.
– Jeigu netikėtai atsidurtumėte negyvenamoje saloje, ar sugebėtumėte ištverti?
Rūta: Po vieną gal ir neištvertume, tačiau abi kartu tikrai.
Saulė: Sesė pasirūpintų, kuo maitintis, kaip įsikurti ir išlikti gyvoms, o aš sugalvočiau, kaip iš tos salos ištrūkti.
– Saule, ar didžiuojiesi, kad sesuo pernai išrinkta gražiausia Lietuvos mergina? Ar pačiai nekyla noro išmėginti jėgas?
Saulė: Žinote, aš kur kas mieliau leisčiausi į žygį gamtoje negu lipčiau ant podiumo.
Kai Rūta ėjo į konkursą „Mis Lietuva“, nė kiek nesistebėjau, nes ji nuolat dalyvauja įvairioje veikloje, šoka, groja, veda renginius. Maniau, kad sudalyvaus, ir tiek. Kai sužinojau, kad ji nugalėjo grožio konkurse, buvo ir keista, ir labai smagu. Nuo tada ji man netgi tapo autoritetu.
Rūta: Neįsivaizduoju Saulės dalyvaujančios grožio ar mados konkursuose, renginiuose. O pagarbos iš sesės po konkurso jaučiu tikrai daugiau nei anksčiau. Ji dažniau pradėjo klausti mano patarimų dėl aprangos.
Saulė: Pirmieji mano žodžiai, kai Rūta buvo paskelbta nugalėtoja, buvo: „Dabar šalia sesės vilkėdama plėšytus džinsus rodytis negalėsiu.“ (Kvatojasi.)
– Jūsų skonis sutampa ar vis dėlto skiriasi?
Saulė: Ir dar kaip skiriasi. Rūtai svarbu stilius, estetika, mada, ji visada nori atrodyti pasitempusi. Man svarbiausia, kad apsirengusi ir apsiavusi jausčiausi patogiai. Anksčiau aprangai apskritai mažai dėmesio skirdavau, dabar jau šiek tiek daugiau.
Rūta: Pastaruoju metu Saulė kartais manęs paprašo paskolinti ką nors iš mano spintos. Tačiau ji renkasi tik patogius drabužius.
– Kartu pasisukinėti virtuvėje mėgstate?
Rūta: Tai būna nedažnai, nes abi esame užsiėmusios. Po vieną maistą ruošiame dažniau. Pirmasis gabalėlis beveik visada būna skirtas sesei.
Saulė: Keletą kartų mėginome drauge ruošti pagal iš interneto ištrauktus receptus. Tačiau dažniausiai gaminame atskirai, o po to abi ragaujame, svarstome, kaip pavyko, kodėl per mažai iškilo tešla, ar šiek tiek pridegė.
– Žinote, ką viena kitai dovanoti gimtadienio proga? Kuo nustebinti?
Rūta: Dažniausiai Saulė prasitaria, ko norėtų, kartais dovaną išrenku pati. Žinau, kad jai patinka kosmetika, aktyvaus laisvalaikio dovanos. O ji visada prieš gimtadienį tiesiai šviesiai klausia, ko norėčiau gauti dovanų.
Saulė: Manau, kad tai išsprendžia dvi problemas: sesė gauna tai, ko nori, o man nereikia ilgai sukti galvos, ką gi čia jai tokio padovanoti. Rūta dovanomis stebina visus ir visada. Kad ir ką dovanotų, ji taip įspūdingai supakuoja, jog būna gaila dovaną išpakuoti. O kai tai pradedi daryti, gali valandą krapštytis, nes net mažiausia smulkmena būna supakuota į didelę dėžę su daugybe dovanų popieriaus ir juostelių.
– Turite bendrų pomėgių, draugų?
Rūta: Drauge mėgstame važinėtis dviračiais, riedučiais, kartu išsiruošiame maudytis.
Saulė: Mėgstame veikti tai, kas susiję su sportu ir aktyviu laisvalaikiu.
